Antibiotikai. Mitai ir dažniausiai daromos klaidos. (išskirtinis interviu)

„Pradėkime nuo to, kad ne kiekvienas karščiavimas yra infekcija, ir ne kiekviena infekcija yra sukeliama bakterijų. Todėl tokiais atvejais kaip peršalimas ar gripas, antibiotikai tiesiog neveikia. “ – primena specialistai.

Deja, pabrėžti atsakingo požiūrio svarbą gydantis šiais vaistais, informuoti visuomenę kada ir kaip vartoti antibiotikus, būtina nuolatos – kiekvienais metais lapkričio 18 d. Lietuvoje ir visoje Europoje minima Europos supratimo apie antibiotikus diena.  Antibiotikai yra vaistinės medžiagos, kurios slopina bakterijų augimą arba jas užmuša. Antibiotikais pastaruoju metu yra vadinamos ne tik natūraliu būdu iš mikroorganizmų, gyvulių ar augalų gautos, bet ir sintetiniu būdu pagamintos antibakterinės medžiagos.

Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės griebiasi antibiotikų, tada, kada jų nereikia, arba vartoja juos ne visą paskirtą laikotarpį. (Asociatyvi nuotr.)

Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės griebiasi antibiotikų, tada, kada jų nereikia, arba vartoja juos ne visą paskirtą laikotarpį. (Asociatyvi nuotr.)

Apie tai, kodėl antibiotikai netenka veiksmingumo, tokiu tempu, kokio nebuvo įmanoma numatyti prieš penkerius metus, didžiausias medikų visuomenės ir pacientų klaidas bei mitus, susijusius su antibiotikais, kalbamės su Visuomenės sveikatos technologijų centro Inovacijų skyriaus vyriausiuoju specialistu Kęstučiu Rudaičiu.

 

– Europos supratimo apie antibiotikus diena. Kodėl ji reikalinga?

Kalbėdami apie „Supratimo apie antibiotikus dieną“, mes kalbame  temomis, kurios visos yra svarbiausios ir tarpusavyje susijusius – tai hospitalinės infekcijos ligoninėse, antibiotikų vartojimas ir antimikrobinis atsparumas.

Kadangi antibiotikai vartojami ir ambulatoriškai, antibiotikų vartojimas daro tiesioginę įtaką antimikrobinio atsparumo vystymuisi. Kitas aspektas – įsivaizduokime, žmogus patenka į ligoninę, ir jam išsivysto infekcija, atliekami mikrobiologiniai tyrimai, surandamas sukėlėjas, nustato, kad tas sukėlėjas atsparus antibiotikams, ir iškyla klausimas – kuo gydyti? Tuomet ir atsiranda problema.

– O iš tiesų, kas tada?

Ligoninėse turi būti izoliacinės palatos, arba dar vadinamos vienvietės palatos, kuriose paguldomos toks susirgęs žmogus. Dar geresnis variantas – jei atliekamas mikrobiologinis tyrimas iškart priėmimo skyriuje, tarkim, pervežant į kitą skyrių, jau vyksta procesas, jau vyksta to sukėlėjo paieška. Tuomet jis turi būti perkeliamas į vienvietę palatą, tam, kad ta atspari bakterija neplistų – juk dažniausiai pacientai palatose guli ir po tris – keturis.

Pirmiausia reikia užtikrinti šios infekcijos valdymą, tam yra sukurti metodinės priemonės – nuo griežtesnės rankų higienos užtikrinimo iki tinkamo gydymo parinkimo. Deja, antibiotikams atsparių bakterijų gydymas yra brangesnis ir ne visos ligoninės turi tinkamus vaistus. Taip pat svarbu, kad pacientas iš ligoninės išeitų jau sveikas, o ne bakterijos nešiotojas.

– Tad kokia ta situacija su izoliacinėmis palatomis Lietuvoje?

Bloga situacija. Jei reikėtų vertinti  Europos kontekste, Lietuva pagal izoliacinių palatų skaičių atsiduria paskutinėje vietoje. Tas skaičius priklauso, nuo bendro lovų skaičiaus, arba nuo per metus hospitalizuojamų pacientų skaičiaus.  Tarkime, jei skyriuje yra 15 palatų, tai turėtų būti ir viena izoliacinė palata.

Bet dėl to negalima kaltinti tik tų ligonių, juk priestato taip lengvai nepastatysi, reiškia, tas palatas reikia kurti jau esamuose skyriuose, kažką perdaryti, perskirstyti. Galbūt mažesnėse, rajono ligoninėse, tokių palatų užtektų tiktai padidintos rizikos skyriuose, tai yra chirurginiuose, reanimacijos, intensyviosios terapijos skyriuose.  Bet kai kur netgi ir to nėra.

Tiesa, mūsų šalies didžiosiose ligoninėse situacija yra kur kas geresnė. Izoliacinių palatų skaičius yra tinkamas, o ir yra sukurtos atskiros vienvietės palatos jau priėmimo skyriuose, kai įtariama atspari antibiotikams infekciją, kur jau galima priimti pacientą pirminei apžiūrai, pasėlio paėmimui.

– Ko dar trūksta mūsų gydymo įstaigose?

Rajono ligoninėse vis dar itin mažas užsakomų mikrobiologinių tyrimų skaičius. Būtina skatinti medikus atlikti daryti mikrobiologinius tyrimus, tam, kad būtų ištirta, koks tai yra sukėlėjas ir nustatyti to sukėlėjo jautrumą antibiotikams.

Žinoma, visa tai kainuoja. Mažesnėse ligoninėse daugiausia kaštų tenka logistikai. Tačiau iš kitos pusės, jeigu neatliekami tyrimai, pacientas yra gydymas vienu antibiotikų kursu, vėliau kitų antibiotikų kursu, o jeigu jam infekciją sukėlė antibiotikams atspari bakterija, būna pailginama hospitalizacija. Lovadienių skaičius didėja, gydymo kursai irgi kainuoja, jau nekalbant apie paciento sveikatą.

Atlikti tyrimai rodo, kad teisingo antibiotiko, ar netgi gydymo paskyrimas (o tam reikalingi mikrobiologiniai tyrimai), atsiperka labiau negu nedaryti to tyrimo, prailginti hospitalizaciją, kuri gali baigtis paciento mirtimi.

– Kokie yra didžiausi mitai, susiję su antibiotikais? Kokias dažniausiai klaidas daro žmonės?

Pradėkime nuo to, kad ne kiekvienas karščiavimas yra infekcija, ir ne kiekviena infekcija yra sukeliama bakterijų. Kai mes kalbama apie antibiotikus, tai antibiotikai žudo arba sustabdo tik bakterijų augimą, virusinių bakterijų, t.y. virusų, antibiotikai negydo. Todėl tokiais atvejais kaip peršalimas ar gripas, antibiotikai tiesiog neveikia.

Vis dar reikia priminti visuomenei – nevartokite artimiesiems skirtų antibiotikų. Žmonės savo vaistinėlėse laiko antibiotikų likučius, „apsisaugoti jeigu kas“. Geriau jau tuos vaistus atiduotų į vaistinę, kurios privalo priimti nesuvartotus ar pasibaigusio galiojimo vaistus. Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės griebiasi antibiotikų, tada, kad jų nereikia.

Apie tai mes kalbame ir poliklinikų gydytojams, šeimos gydytojams, – nebijokite atlikti šitą tyrimą, jis nėra labai brangus, ir jis jums leis diferencijuoti kliniką. Na, o tokiu atveju, kai tai yra bakterinė infekcija ir jums paskyrė antibiotikus  – svarbu – tai vartokite juos taip, kaip paskyrė. Laikotarpis, kai yra nustatyta, kiek reikia vartoti – penkias, septynias ar dešimt dienų – jis ne šiaip sau  sugalvotas. Svarbiausia – vartokite ne trumpiau. Nes juk kaip pas mus dažna.. Po kelių dienų nutraukia gydymą, nes pasijuto geriau, tačiau ta bakterija lieka mūsų organizme, tebūnie ji silpnesnė, bet ji lieka. Bakterija –  gyvas organizmas, jis nori išgyventi, ir jis sukuria tokius apsauginius mechanizmus, kad kitą kartą tos pačios ligos, tų pačių simptomų, paskyrus tą patį antibiotiką, vaistai gali nebeįveikti.

– O argi gydytojai ir neturėtų būti tie, kurie primintų „nevartokite antibiotikų saujomis“?

Kartais ir gydytojai pernelyg „lengva ranka“ skiria antibiotikus. Sumažinti šią praktiką yra kuriamos metodinės rekomendacijos, priminimai. Tiesa, džiaugiamės, kad situacija po truputėlį gerėja – pastaruosius penkerius metus jau pirma yra atliekami bent minimalūs tyrimai, kad būtų išsiaiškinta,  ar tai virusinė infekcija, ar tai bakterinė infekcija.

Taip pat reikia paminėti ir greituosius Strep testus. Tarkime, atvyksta pacientas su paraudusia, skausminga gerkle, pakilusia temperatūra. Yra paimamas mėginys iš ryklės ir vietoje padaromas testas, kuris leidžia nustatyti, ar tą gerklės paraudimą, skausmą ir karščiavimą sukėlė streptokokas. Jeigu tai nepasitvirtina, vadinasi antibiotiko nereikia. Tai tik peršalimas, kosulys, kuris  gali tęstis iki 2 savaičių. Apie 80 proc. visų peršalimo ligų sukelia virusai, tad antibiotikai tikrai nepadės, o jei vartosim plataus spektro antibiotikus, tai dar nužudys mūsų gerąsias bakterijas. Kartais norėdami „apsidrausti“ gydytojai skiria platesnio spektro vaistus, kas nėra gerai.

– Kaip sprendžiamos šios su teisingu antibiotikų vartojimu susijusios problemos?

Sukurti antibiotiką arba kitą vaistinį preparatą ir jį paleisti į rinką, reikia apie dešimties metų. Ir jeigu kuriamas antibiotikas konkrečiai bakterijai, per tą laiką, kai jis bus sukurtas ir pristatytas ir prieinamas visiems, ta bakterija jau bus atspari tam antibiotikui, ir nebus buvę jokios prasmės jį kurti.

Tai yra net ne kelių metų problema, tai yra dešimtmečių problema. Kaip ji sprendžiama? Per tris tikslines grupes: pradedama nuo visuomenės (teisingai vartoti taisyklingai), antroji grupė –  sveikatos priežiūros specialistai, bendrosios praktikos specialistai (atlikti tyrimą ir įsitikinti, ar tikrai to antibiotiko reikia) ir trečioji grupė – ligoninėse išrašantys antibiotikus sveikatos priežiūros specialistai.  Lietuva, palyginus su kitom Europos šalimis, ligoninėse antibiotikus skiria na, tikrai pakankamai dažnai, o kartais net per daug dažnai. Konkretaus atsakymo į klausimą, kodėl susiklostė tokia praktika, nėra. Tačiau mes tikime, kad tokie renginiai kaip „Supratimo apie antibiotikus diena“ primena medikams galbūt, primirštas, teorines žinias ir supažindina su naujausiomis gydymo metodikomis.

 

 

Palikite komentarą