Pakaitinė hormonų terapija: ar nauda nusveria riziką?

Pakaitinė hormonų terapija – tai sintetinių estrogenų arba estrogenų ir progestinų derinys, skirtas varginantiems menopauzės simptomams palengvinti. Taip pat ilgą laiką pakaitinė hormonų terapija buvo vartojama ir kaip ligų, atsirandančių menopauzės laikotarpiu, prevencinė priemonė. Pakaitinės hormonų terapijos taikymas drastiškai sumažėjo, kai išsamaus klinikinio tyrimo metu buvo pastebėta, kad ši terapija sukelia ir nemažą riziką sveikatai.

Šiandien pakaitinė hormonų terapija nebeskiriama kaip kardiovaskulinių ligų ar demencijos prevencinė priemonė. Tačiau pastarųjų metų moksliniai tyrimai ir studijos parodė, kad pakaitinė hormonų terapija gali būti tinkama priemonė menopauzės laikotarpiu, tačiau svarbu atsižvelgti į moters turimus rizikos faktorius.

Pakaitinės estrogenų ir progestinų terapijos sukeliama rizika. (oliviasecret.com nuotr.)

Kokie yra pakaitinės hormonų terapijos privalumai?

Sisteminė pakaitinė hormonų terapija išlieka vienu efektyviausių būdų, kuris padeda palengvinti varginančius menopauzės simptomus – karščio bangas, stiprų širdies plakimą ir naktinį prakaitavimą. Vartojant pakaitinę hormonų terapiją sumažėja ir lytinių organų srityje patiriamas diskomfortas – makšties sausumas, niežulys, deginimo pojūtis bei skausmas lytinio akto metu. Anksčiau pakaitinė hormonų terapija buvo skirima ir osteoporozės prevencijai, tačiau šiandien osteoporozė efektyviau ir saugiau gali būti gydoma bifosfonatų grupės preparatais.

Su kokia rizika yra susijusi pakaitinė hormonų terapija?

Jaunesnės nei 60 m. sveikos moterys neturėtų pernelyg nerimauti dėl pakaitinės hormonų terapijos saugumo. Nauji duomenys rodo, kad daugumai moterų galima terapijos nauda, ją tikslingai skiriant pagal indikacijas, yra didesnė už galimų komplikacijų riziką per pirmuosius menopauzės metus.

Deja, nepaisant terapijos privalumų, moksliniais tyrimais nustatyta, kad pakaitinė hormonų terapija (ypač pradėta vyresnėms nei 60 m.), skiriant estrogenų ir progestinų derinį, gali būti susijusi su padidėjusia širdies ligų, insulto, trombozės ir krūties vėžio rizika. Tuo tarpu skiriant monoterapiją estrogenais (moterims po histerektomijos) širdies ligų ir krūties vėžio rizika praktiškai nepadidėja, o insulto ir bei trombozės rizika išlieka panaši. Kombinuota estrogenų ir progestinų terapija veikia krūtų liaukinį audinį, todėl ankstyva krūties vėžio diagnostika remiantis mamograma tampa gana komplikuota. Nemažai studijų įrodė, kad vartojant pakaitinę hormonų terapiją daugiau nei keletą metų, krūties vėžio rizika tampa didesnė nei bendrojoje populiacijoje.

Pakaitinės hormonų terapijos sukeliama rizika kiekvienai moteriai yra nevienoda ir priklauso nuo to, ar vartojami tik estrogenai, ar jie derinami su progestinais. Taip pat rizika priklauso nuo moters amžiaus, kuriame prasidėjo menopauzė, estrogenų dozės ir tipo, rizikos susirgti kitomis (kardiovaskulinėmis ar vėžinėmis) ligomis. Visi šie rizikos faktoriai turi būti atidžiai apsvarstyti prieš skiriant gydymą pakaitine hormonų terapija.

Kada reikėtų pagalvoti apie pakaitinės hormonų terapijos taikymą?

Visų pirma svarbu prisiminti, kad pakaitinė hormonų terapija neturėtų būti rekomenduojama be jokios aiškios indikacijos. Hormonų terapija turi būti individualiai pritaikyta kiekvienai moteriai atsižvelgiant į jos patiriamus menopauzės simptomus, atliktų tyrimų rezultatus, moters šeiminę anamnezę bei moters asmeninius pageidavimus ir lūkesčius.

Pakaitinės hormonų terapijos privalumai paprastai nusveria riziką, jei moteris yra sveika bei:

• Patiria vidutinio stiprumo ar stiprias karščio bangas ar kitus varginančius menopauzės simptomus;
• Turi mažą kaulų mineralų tankį, o kitos osteoporozės gydymo galimybės yra negalimos;
• Menopauzė yra priešlaikinė ir pasireiškė dar nesulaukus 40 metų amžiaus.

Moterims, kurioms gimda nėra pašalinta, privaloma skirti kombinuotą estrogenų ir progestinų terapiją. Jei estrogenai bus vartojami vieni, jie gali stimuliuoti gimdos gleivinės išvešėjimą bei didinti gimdos vėžio išsivystymo tikimybę.

Kada pakaitinės hormonų terapijos reikėtų vengti?

Moterims, kurioms anksčiau buvo diagnozuotas ar šiuo metu yra nustatytas krūties, kiaušidžių ar endometro vėžys, taip pat sergančioms giliųjų kojų venų tromboze ar patyrusioms insultą pakaitinė hormonų terapija paprastai neskiriama. Moterims, kurioms skiriama hormonų terapija, draudžiama rūkyti, nes tai stipriai padidina pašalinių poveikių pasireiškimo tikimybę. Tuo tarpu moterims, kurioms menopauzė pasireiškė sulaukus 45 metų ir kurios nepatiria nepageidaujamų simptomų, pakaitinė hormonų terapija yra nereikalinga.

Kaip galima sumažinti pakaitinės hormonų terapijos sukeliamą riziką?

Svarbu pasirinkti tinkamą pakaitinės hormonų terapijos vartojimo būdą. Galima vartoti hormonų tabletes arba klijuojamą ant odos pleistrą – šie būdai tinkami siekiant sisteminio terapijos poveikio. Vietiškai vartojami makšties kremai tinkami norint sumažinti nepageidaujamus pojūčius lytinių organų srityje. Taip pat kiekvienai moteriai svarbu parinkti individualią mažiausią efektyvią hormonų dozę, kuri palengvintų nepageidaujamus simptomus.

Nepaisant daugybės privalumų, pakaitinė hormonų terapija visgi yra susijusi ir su padidėjusia tam tikrų ligų rizika, todėl labai svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, siekiant pakartotinia įvertinti terapijos naudos ir žalos santykį bei atlikti profilaktinį mamografinį ir dubens organų ištyrimą.

Kokios galimos alternatyvos pakaitinei hormonų terapijai?

Jei menopauzė nėra priešlaikinė, o jos simptomai yra silpnai išreikšti, pakaitinė hormonų terapija paprastai yra nereikalinga. Simptomus neretai palengvina gyvenimo būdo pokyčiai – sportas, sveika mityba, rūkymo ir alkoholio atsisakymas. Aktyvus ir sveikas gyvenimo būdas gerina medžiagų apykaitą, stiprina kaulų, raumenų sistemą, mažina širdies ir vėžinių susirgimų riziką bei turi didelės įtakos gerai gyvenimo kokybei menopauzės metu.