Bipolinis sutrikimas – nerimą keliantys nuotaikų svyravimai

Kiekvienam žmogui būdinga nuotaikų kaita, tačiau aplinkiniams visada neįprastai atrodo itin dideli nuotaikų svyravimai, dažniausiai prasidedantys be jokios akivaizdžios priežasties. Galbūt tai galima bandyti paaiškinti asmeninėmis žmogaus problemomis ar besikeičiančiomis aplinkybėmis, tačiau nuotaikų svyravimus be jokios paaiškinamos priežasties sukelia psichinė individo būsena, vadinama bipoliniu sutrikimu.

Bipolinio sutrikimas minimas jau antikos laikais

“Bipolinis” lotynų kalba reiškia “du poliai” — apibūdinant nuotaikos svyravimus dviejų kraštutinumų ribose – nuo pakylėjimo (euforijos) iki visiško nusivylimo (depresijos). Bipolinis sutrikimas (kitaip vadinamas maniakine depresine liga) – tai vidinė žmogaus būsena, kuriai būdingi manijos ir depresijos priepuoliai.

Daug pasaulio žymių žmonių yra turėję šį sutrikimą – politikai Abraomas Linkolnas, Teodoras Ruzveltas ir Vinstonas Čerčilis, rašytojai E.Skotas Ficdžeraldas bei Ernestas Hemingvėjus, aktorė Vivien Leigh. Savo gyvenime visi jie pergyveno manijos ir depresijos laikotarpius. Šių dienų įžymybės atvirai pasisako apie juos kamuojančius sutrikimus: aktorė Patty Duke, daug nuveikusi šviečiant visuomenę apie psichikos sutrikimus, politikams aiškinusi apie mokslinių tyrimų būtinybę psichikos sveikatos srityje, režisierius Francis Fordas Coppolla, dainininkai Stingas, Brianas Wilsonas, Kurto Cobaino našlė Courtney Love ir Axl Rose’as.

Pasireiškiančius bipolinio sutrikimo simptomus mini jau antikos laikų rašytiniai šaltiniai. II amžiaus garsus romėnų medikas Aretėjus aprašė grupę savo pacientų, kurie “galėjo juoktis, šokti, linksmintis ištisą dieną ir naktį, kartais jaustis tikrais karaliais, nugalėtojais ir visažiniais, o po kiek laiko tapdavo sutingę, neveiklūs, tingūs, juos apimdavo sielvartas.” Jo manymu, tokios pakylėjimo ir depresijos būsenos galėjo būti vieno sutrikimo pasekmė. Romos laikais tokie ligoniai buvo gydomi “poilsiu, atsipalaidavimu bei naujų emocinių ryšių draudimu.” Kai kurie euforiški pacientai buvo siunčiami į ličio druska garsėjančias vandens gydyklas Šiaurės Italijoje.

Viduramžiais bipoliniu sutrikimu sergančių ligonių gydymas nebuvo toks humaniškas, nes vyravo visuotinis įsitikinimas, kad tokio tipo ligoniai yra “velnio apsėstieji”, kuriuos reikia izoliuoti ir laikyti surakintais. Nuotaikų svyravimai, nešantys kančias tiek ligoniui, tiek aplinkiniams buvo neįveikiama ir gąsdinanti liga, nes niekas nežinojo, kaip veiksmingai gydyti tokį sutrikimą. Buvo naudojami kraupūs metodai – eutanazija, egzotiški nuodai, kraujo nuleidimas, prie galvos buvo dedami elektriniai unguriai. Islamo šalyse tokie metodai buvo naudojami keletą amžių.

1830 metais du prancūzai gydytojai Falretas ir Bailargeris, siekę nustatyti depresijos kilmę, pirmieji moksliškai apibrėžė bipolinį sutrikimą, iš pradžių vadinę jį “cikliniu pamišimu”. Falretas ragino gydytojus skirti kuo įvairesnį gydymą bipoliniu sutrikimu sergantiems pacientams, siekiant surasti efektyviausią gydymo būdą. Jo tyrimus tęsė Emilis Krepelinas (1856-1926), labai išsamiai ir vaizdingai aprašęs bipolinio sutrikimo simptomus. 1912-1917 metais psichoanalitikai Abrahamas ir Froidas taip pat tyrinėjo bipolinio sutrikimo priežastis. Jų manymu, bipolinio sutrikimo priežastys buvo įvairios vaikystėje patirtos traumos, vystymosi konfliktų neišsprendimas. Froidas tikėjo, kad psichikos sutrikimai gali būti pagydomi chemoterapijos pagalba. Vis dėlto šiais laikais ši teorija yra nelabai vertinama, nes bipolinio sutrikimo gydymas be medikamentų nedavė gerų rezultatų.

Iki 1950-tųjų metų sunkiai sergantys ligoniai buvo izoliuojami psichiatrinėse ligoninėse. Medikamentai maniakinei depresinei ligai buvo: barbitūratai, bromidai, narkotinės medžiagos bei raminamieji. Taip pat buvo naudojamos atpalaiduojančios vonios, šoko terapija (naudojant insuliną), vėliau – elektros indukciją. Daugumos šių gydymo metodų buvo atsisakyta, 1950-aisiais metais išradus antipsichozinius vaistus (neuroleptikus).

Naujų efektyvių medikamentų atsiradimas, taip pat pakeitęs požiūrį į psichikos ligonių hospitalizavimą, bipoliniu sutrikimu sergantiems ligoniams sudarė galimybes gydytis ambulatoriškai, nuolat naudojant medikamentus ir lankantis pas gydytoją.

Tik paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečius moksliniai tyrinėjimai patobulino bipolinio sutrikimo diagnostiką bei gydymą, ir tokių tyrimų dėka buvoprieita išvados, kad medikamentų pagalba galima sušvelninti ar visiškai įveikti sunkius manijos ir depresijos priepuolius.

Ligos priežastys

Vienintelė ir aiški bipolinio sutrikimo priežastis dar nėra nustatyta. Kol kas aišku tik tiek, kad bipolinio sutrikimo atsiradimui įtakos gali turėti genetiniai ir biologiniai veiksniai, stresas ir asmenybės bruožai. Genetiniai tyrinėjimai rodo, kad biologinės priežastys yra vienos iš svarbiausių, nulemiant susirgimo išsivystymą. Dažnai bipolinis sutrikimas pasireiškia artimųjų rate, todėl dabartiniais moksliniais tyrimais siekiama nustatyti paveldimumą lemiančius genų rinkinius – genetinius markerius, kurie padėtų nustatyti riziką susirgti šiuo sutrikimu.

Pirmasis bipolinio sutrikimo priepuolis dažniausiai pasireiškia jauname amžiuje. Manijos priepuoliai vyresnio amžiaus žmonėms (virš 50 metų) dažniausiai atsiranda dėl kitų sutrikimų arba kaip narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimo pasekmė. Tikimybė susirgti bipoliniu sutrikimu yra vienoda tiek vyrams, tiek moterims, ja nuolat serga 1-2 procentai visų bet kurios šalies gyventojų. Rizika susirgti padidėja iki 15%, jei šiuo sutrikimu sirgo ar serga artimi giminaičiai.

Nuotaikos svyravimai gali būti vidutiniški arba labai stiprūs, keičiantys žmogaus mąstymą bei elgesį. Laiku nepritaikius gydymo, šie svyravimai gali kartotis vis dažniau ir tapti vis sunkesni.

Manija

Pagrindinis manijos simptomas yra pakylėta, ekspansyvi nuotaika. Nuotaika keičiasi palaipsniui nuo normalios būsenos, pereinant į vidutinišką nuotaikos pakylėjimą – hipomaniją, kai žmogui padidėja kūrybingumas bei darbingumas, sumažėja miego poreikis, vėliau į maniją – jos metu pasireiškiantys simptomai jau trukdo normaliom socialinėms bei fiziologinėms funkcijoms. Kartais manijos priepuoliai gali būti ypač sunkūs, su kliedesiais ir psichozėmis, kai ypač padidėja aktyvumas, atsiranda priešiški įsitikinimai, nuosavybės niokojimas (pinigų švaistymas, daiktų nesaugojimas ir pan.), įžeidžiantis bendravimo būdas, haliucinacijos bei paranoidinės būsenos. Prasidėjus manijos priepuoliui, pasikeičia ir ligonio jausmai — būdinga pakylėta nuotaika, euforija, ekstazė, padidėjęs jautrumas, įžeidumas, piktumas, staigūs emociniai pokyčiai: vieną minutę žmogus gali jaustis labai laimingas, kitą — piktas, be jokios pyktį sukeliančios priežasties. Žmogus ima pervertinti save, idėjos liejasi neįtikėtinu greičiu, tampa labai išsiblaškęs, mintys “šokinėja” nuo vienos idėjos prie kitos, nesuvokia realybės. Keičiasi ir fizinė būklė — padidėja energingumas, sumažėja miego poreikis, kartais užtenka tik poros valandų miego per naktį, kad žmogus jaustųsi pailsėjęs. Manijos priepuolio metu akivaizdžiai keičiasi ir elgesys — sergantysis būna linkęs įsitraukti į grandiozinius verslo planus, išlaidauti, netikslingai skolintis pinigus, įsitraukti į įvairius pasilinksminimus, kalbėti daugiau nei įprastai, kartais labai greitai ir garsiai, polinkis į atsitiktinius lytinius santykius dėl padidėjusio seksualumo, kartais išvaizdos ir aprangos stiliaus pakeitimas.

Depresija

Kadangi liūdesys bei nusivylimas yra normalūs kiekvieno individo gyvenimo dalis, depresija diagnozuojama tik tais atvejais, kai šios emocijos pasireiškia ypač stipriai ir pastoviai, trukdydamos normaliam socialinei ir psichologinei elgsenai. Depresijos priepuoliams būdingi simptomai: bloga nuotaika, liūdesio, nusivylimo, nevilties, savęs nuvertinimo, kaltės ar gėdos jausmai, prarastas dėmesys darbui ar dalykams, kurie anksčiau domino, nerimas, nesidomėjimas seksu, sulėtėjęs mąstymas, nesugebėjimas susikoncentruoti bei priimti sprendimus, “pasimetimas”, mintys apie savižudybę (apie 15% sergančių bipoliniu sutrikimu negydomų pacientų, nusižudo, dažniausiai besibaigiant depresijos epizodui). Sergančiam depresija sutrinka miegas (dažniausiai pasireiškia nemiga, apie 15-30 procentų sergančiųjų bipoliniu sutrikimu jaučia poreikį miegoti ilgai, net po 12-14 valandų per parą, tačiau jie nesijaučia pailsėję), prasideda apetito ir kūno svorio svyravimai (apie 70 procentų bipoliniu sutrikimu sergančių pacientų numeta svorio, likusi dalis – priauga), jaučiamas energingumo sumažėjimas. Žmogus vengia bendrauti, sulėtėja judesiai, kalbėjimo tempas.

Manijos ir depresijos priepuoliai gali trukti nuo keleto dienų iki kelių mėnesių. Tarpai tarp priepuolių taip pat gali užtrukti kelias dienas, mėnesius ar metus. Bipolinio sutrikimo gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, priepuolių pasikartojimo dažnumo, galimų priepuolį iššaukusių priežasčių (stresorių) ir atsako į anksčiau taikytą gydymą. Gydymą gali sudaryti išvardytos priemonės arba visų priemonių derinimas:

• Gydymas vaistais (antidepresantais, trankviliantais, ličiu);
• Elektrošoko terapija;
• Psichoterapija;

Gydymą paskiria gydytojas, kuris stebi ligonio būklę ir nusprendžia dėl gydymo trukmės, dozių bei kitų dalykų.

Užsienio mokslininkų duomenimis, tik vienas iš trijų žmonių, sergančių bipoliniu sutrikimu kreipiasi pagalbos į medikus, Lietuvoje – dar mažiau. Kai kurie sergantieji net nesupranta, kad turi šią ligą, todėl pagalbos ir neieško. Nors šiuolaikiniai gydymo metodai gali sušvelninti ar padėti visiškai išvengti depresijos bei manijos priepuolių, tačiau dauguma sergančiųjų nesikreipia į medikus, taip pasmerkdami save bei savo artimuosius ilgalaikėms kančioms.

---