Epilepsijos baimė ir diskriminacija Lietuvoje (video)

Lietuvoje trūksta informacijos apie epilepsiją. Epilepsija sergančiųjų dažnai šalinamasi, o šie jaučia neigiamą visuomenės požiūrį, bijo savo ligos paviešinimo ir atsiskiria. Atskirtis nuo visuomenės yra viena opiausių epilepsija sergančiųjų problemų, kurią būtina spręsti.

 

Ką daryti, kai ištinka epilepsijos priepuolis – veiksmų planas.

 

Ne tik medicininė problema

Epilepsija – neurologinis susirgimas, kuris gydomas vaistais, o atskirais atvejais epilepsija gali būti operuojama. Palyginti neseniai pripažinta, jog epilepsija – ne vien medicininė, bet ir sudėtinga socialinė problema, kuriai spręsti reikia kitų, ne tik medicininių priemonių. Epilepsija sergančiųjų integracijos tikslas yra šių žmonių biopsichosocialinių funkcijų atkūrimas ir palaikymas.

Seimo narė Dangutė Mikutienė mano, kad ypač daug pokyčių turėtų būti atlikta sveikatos apsaugos sistemoje, nes nerengiami epileptologai; panaikinta neurofiziologų specialybė, todėl elektroencefalografiją (EEG) dešifruoja neurologai, kurie ne visada turi reikiamą kvalifikaciją ir tai atsiliepia epilepsija sergančiųjų diagnostikos kokybei; nerengiami neuropsichologai, kurie pagerintų epilepsijos diagnostikos kokybę; psichologo specialybė neįtraukta į

Privalomojo sveikatos draudimo fondo Ligonių kasų  apmokamų specialistų sąrašą, todėl gydymo įstaigos psichologus įdarbina iš savo lėšų; nėra kompleksinio gydymo, nes nemedikamentinius metodus nenoriai pripažįsta medikai ir Sveikatos apsaugos ministerija, todėl nesiunčia epilepsija sergančiųjų į socialinę reabilitaciją, kurią teikia šalyje veikiančios epilepsija sergančiųjų draugijos; iki šiol nenustatyta, pagal kokias profesijas gali būti rengiami ir gali dirbti epilepsija sergantieji, nes Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba turi savo kriterijus, pagal kuriuos nustato neįgalumo ir darbingumo lygius, o rekomendacijose darbdaviams nurodo tik labai siauras darbo galimybes ir sutrumpintą darbo dieną.

 

Dirba vos penktadalis sergančių epilepsija

D. Mikutienė apgailestauja, kad iki šiol epilepsija sergantieji diskriminuojami daugelyje gyvenimo sričių: niekada negavo ir negauna specializuotų medicininės reabilitacijos paslaugų; epilepsija sergantys vaikai kai kuriose ugdymo ir švietimo įstaigose nėra pageidaujami; labai nedaugelis jaunuolių gauna aukštąjį išsilavinimą, net 60 proc. neturi profesinio išsilavinimo, tik 19 proc. dirba. Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės nedraudžia epilepsija sergančiųjų nuo nelaimingų atsitikimų laikydamos, kad nelaimingi atsitikimai, įvykę epilepsijos priepuolio metu, nėra draudiminis įvykis.

Apklausos parodė, kad darbdaviai, sužinoję apie šią ligą, dažnai stengiasi atsikratyti tokių darbuotojų, o darbo biržose net nenori kalbėti su epilepsija sergančiaisiais. Iki šiol Vilniuje, kuriame gyvena 3,5 tūkst. epilepsija sergančiųjų, negalime įsteigti Dienos centro, kuriame sunkiai sergantys asmenys galėtų gauti priežiūrą ir paslaugas dienos metu, o artimieji turėtų galimybę dirbti.

Europos Parlamente įsteigta Europos Atstovų Epilepsijai Darbo grupė 2011 m. gegužės 9 d. priėmė rašytinį pareiškimą „Dėl epilepsijos“, kuriuo paragino skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas epilepsijos profilaktikos, ankstyvos diagnozės ir gydymo srityje,  teikti pirmenybę epilepsijai kaip labai svarbiai ligai, kuri tampa didele našta visai Europai. Europos Sąjungos (ES) deklaracija dėl epilepsijos ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos 2010–2011 m., įpareigoja kiekvienos ES šalies vyriausybę vykdyti kompleksinį epilepsijos gydymą, iškeliant šią ligą kaip prioritetinę. Lietuvoje epilepsija serga daugiau nei 24 tūkstančiai žmonių.

 

Ką daryti ištikus epilepsijos priepuoliui?

Reikia atsiminti viena – epilepsijos priepuolio negalima sustabdyti. Nei pačiam ligoniui, nei šalia jo esantiesiems. Todėl ištikus traukuliams nebandykite gaivinti ligonio. Geriausia išeitis – laikytis tam tikrų taisyklių:

  • Pirmiausia reikia išlaikyti ramybę. Žvilgtelėkite į laikrodį ir įsiminkite priepuolio pradžią ir pabaigą. Kai atvyks greitoji pagalba, pasakykite medikams apie priepuolio trukmę – palengvinsite specialistų darbą.
  • Pasistenkite neleisti aplinkiniams trukdyti. Kas nors gali bandyti palaikyti ligonį už kojų ar rankų ir tokiu būdu sustabdyti traukulius. Šito daryti jokiu būdu negalima, nes tokiais veiksmais galima pakenkti ir sau, ir ligoniui.
  • Nereikia, esant priepuoliui, kur nors pernešti žmogų. Kas kita, jei jis yra nesaugioje vietoje, pavyzdžiui, guli važiuojamojoje kelio dalyje arba ant laiptelių.
  • Suteikiant pirmąją pagalbą reikia saugoti galvą nuo galimų sumušimų. Padėkite ligoniui ką nors po galva. Namuose tiks maža pagalvėlė, o parduotuvėje, gatvėje, autobuse – rankinė, sulankstytas švarkas, striukė.
  • Jei žmogus ryši kaklaraištį ar šaliką, atlaisvinkite mazgą, kad neveržtų kaklo.
  • Prasidėjus traukuliams nieko nedėkite ligoniui į burną. Negalima dėti tarp dantų metalinių daiktų, nes gali susižaloti. Be to, daiktai gali patekti į ryklę ir sukelti sunkius padarinius.
  • Paprastai po priepuolio žmogus užmiega. Nereikia jo žadinti.
  • Kai tik traukuliai praeina, atsistokite ligoniui iš dešinės. Paimkite jo dešinę ranką ir ištieskite ją į šalį. Kairę ranką uždėkite jam ant dešiniojo skruosto. Tada sulenkite per kelį kairę koją ir staigiu judesiu paverskite žmogų ant dešinio šono.
  • Tokioje padėtyje putos išbėgs iš nukentėjusiojo nosies ir burnos ir jis galės laisvai kvėpuoti. Jei turite nosinę ar servetėlę, nušluostykite seiles.
  • Būkite šalia, kol įsitikinsite, kad žmogus pasijuto gerai. Per tą laiką neleiskite jam nieko valgyti nei gerti.
  • Greitąją medicinos pagalbą kvieskite šiais atvejais: jei žmogus priepuolio metu gavo traumą; jei prasidėjus priepuoliui jam sunku kvėpuoti; jei priepuoliai būna vienas po kito, o ligonis neatgauna sąmonės; jei priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes.

 

 

 

Palikite komentarą