Geriausi gyvenimo sprendimai

Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centro vadovei, mokslininkei, kurios disertacija buvo įvertinta Lietuvos mokslų akademijos jaunojo mokslininko premija, gydytojai kardiologei dr. Norai Kupstytei-Krištaponei tenka derinti keletą sričių: ne tik klinikinį, mokslinį, pedagoginį ir administracinį darbą, bet ir gyvenimą tarp Kauno ir Šiaulių. Ne kartą pasitaiko situacijų, kai reikėtų vienu metu būti keletoje vietų, o be medicinos žinių prireikia ir sveikatos vadybos bei lyderystės įgūdžių.

Išvykti į kitą miestą, vadovauti vienam iš penkių Lietuvos intervencinės kardiologijos ir miokardo infarkto klasterio centrų – jaunai mokslininkei prireikė daug drąsos pasiryžti tokiems svarbiems pokyčiams ir noro tobulėti. Tai iššūkiai, kuriuos gali įveikti tik tvirti ir ryžtingi žmonės.

Beje, Noros istorija tik patvirtina: mediciną žmonės renkasi iš pašaukimo, kurio ženklų reikėtų ieškoti dar vaikiškuose žaidimuose ir svajonėse: „Nieko kito nenorėjau, tik būti gydytoja. Esu dėkinga savo tėvams. Nors buvo nelengva, bet jie padarė viską, kad mes su sese galėtumėme studijuoti mediciną. Įdomiausia, jog tapusi kardiologe, aš visų pirma tapau savo tėčio gydytoja. Tarsi niekas nevyktų be prasmės: tapau kardiologe, kad išgelbėčiau savo artimą žmogų. Iš dalies galima teigti, jog medicina buvo ne tik mano pačios, bet ir visos mūsų šeimos svajonių įgyvendinimas.“

2004 metais baigusi studijas Kaune po internatūros Nora Kupstytė-Krištaponė pasirinko kardiologijos rezidentūrą, bet tas pasirinkimas, kaip pati sako, buvo kiek kurioziškas: „Paskutinę minutę apsisprendžiau psichiatriją „iškeisti“ į kardiologiją ir… įstojau. Manau, dėl gerų pažymių universitete. Pačiai buvo sunku patikėti sėkme, bet man atrodo, kad tai buvo nors ir spontaniškas, tačiau vienas iš geriausių mano gyvenimo sprendimų.“

Žeidžia visuomenės ir medikų supriešinimas

Gydytojui tenka patirti nemažai sunkių situacijų, reikalaujančių greitų sprendimų. Ypač – kardiologijoje, kur gelbstint ligonio gyvybę, svarbi kiekviena minutė. „Užgrūdino rezidentūra, kai man atrodė, kad jokios darbo sąlygos ir joks krūvis nebaisus, – prisimena gydytoja. – Žinoma, dabar tikrai nebegalėčiau tiek dirbti. Turėjau gerus mokytojus, sutikau nuostabių žmonių. Be abejo, nusivylimų irgi teko patirti – kad ir savo emocijomis sudėtingose situacijose, kai reikia tik tylėti ir kantriai dirbti, o paskui ištverti atlikto darbo nevertinimą, netgi nepagarbą… Nesinori kalbėti apie Lietuvos medikų darbo sąlygas, nes jau tiek daug pastaruoju laiku apie apie tai kalbama… Mane žeidžia visuomenės ir medikų supriešinimas, skirtumai tarp Lietuvos ir Europos šalių vidurkių tiek pagal ligų statistiką, tiek pagal gydytojų darbo krūvius, atlyginimus ir t.t. Tarsi būtume pasiekę dugną, kai esama sistema jau nebegali funkcionuoti…  Tikiu, jog situacija turėtų keistis į gerąją pusę. Žmonėse, ir ypač kolegose, labiausiai vertinu atsakomybę. Jei visi atliktume savo pareigas kaip pridera, būtų gerokai paprasčiau dirbti. Kalbėti apie teises gali tada, kai atlieki savo pareigas. Žmonėse labai vertinu iniciatyvumą, tuos, kurie nestokoja idėjų, kurie ne tik įvardija problemą, bet ir galvoja apie jos sprendimą. Aš pati stengiuosi neskubėti, išklausyti, mokausi tartis su labiau prityrusiais kolegomis… Dar yra daugybė dalykų, kuriuos turėčiau savyje ugdyti, bet vidiniams pokyčiams reikia laiko.“

Čia – pati geriausia vieta pasaulyje

Pačios gydytojos dr. N. Kupstytės-Krištaponės gyvenime 2017 metai pažymėti dideliais pokyčiais. Permainomis, kurių ji norėjo, tikėjosi ir laukė. Įsivaizduokite, kaip smarkiai pasikeitė gydytojos kardiologės gyvenimas, kiek naujų žmonių jai teko sutikti ir pažinti, išvykus dirbti į Šiaulius ir pradėjus vadovauti Širdies ir kraujagyslių centrui, įsivaizduokite, kaip stipriai pasikeitė kasdienė veikla tapus vadove. „Kartais jaučiuosi, lyg gyvenčiau kitą gyvenimą, kupiną iššūkių. Tačiau esu laiminga, ir permainos, kai tenka perprasti daug naujų dalykų, man patinka, ir žinau, kad dar daug iššūkių laukia ateityje, – šypsosi Nora. – Be to, šiais metais ištekėjau. Man tikrai pasisekė sutikti puikų žmogų. Vis juokauju, kad doktorantūros pažymėjimą turiu perkirpti ir pusę jo atiduoti savo vyrui. Jis visai nesusijęs su medicina, tačiau kol aš dirbau ir mokiausi, kol visa galva buvau pasinėrusi į karjeros reikalus, jis rūpinosi viskuo: poilsiu, laisvalaikiu, buitimi. Jis labai mane palaiko, ir tai suteikia stiprybės. Turiu didelį pranašumą, kai savo laiką, kai to reikia, galiu skirti vien tik darbui, Nors su vyru kartu esame 11 metų, net neįtariau, kad vestuvės – tokia emociškai svarbi ir reikšminga šventė, atnešanti pilnatvės ir ramybės pojūtį, pakeičianti kasdienybę.“ Nora prisipažįsta, kad pastarųjų metų pokyčiai jai atnešė vidinį laisvės ir laimės pojūtį, lyg nereikalingą rūbą leido nusimesti nerimą, nuovargį ir įtampą, į gyvenimą žvelgti ramiai ir su meile. „Kartą konferencijoje įkišo į rankas lapelį, prašydami atsakyti į klausimą, kas jums yra laimė, – pasakoja ji. – Užrašiau pirmą mintį, kuri kuo toliau tuo labiau man atrodo teisinga. Laimė man – matyti grožį: dangaus spalvos, parašyto sakinio knygoje, lietaus garsų ar malonaus balso tembro, tobulos formos stiklinės paukščio figūrėlės, nuoširdžios šypsenos ar tūkstančio kasdienių mažų gyvenimo stebuklų grožį. Nes jo, to grožio, tiek daug aplinkui, tik ankščiau aš jo nemačiau, nes nuolat skubėjau. Dabar jau kartais sustoju ir man užgniaužia kvapą…“ Ir dar taip norisi pridurti nuoširdžius, tik kiek anksčiau pasakytus, daktarės Noros žodžius, kurie – geriausias atsakymas į šiais laikais tradiciniu tapusį klausimą apie emigraciją: „Užaugau Žemaitijoje, pajūryje, baigiau Vydmantų vidurinę mokyklą. Šalia – Palanga, į kurią taip norisi grįžti savaitgaliais. Nueinu į pajūrį ir jaučiu, kad čia yra mano namai, čia – pati geriausia vieta pasaulyje.“

Valentina Jakimavičienė, Medekspresas 2017 ruduo (Nuotr. Luko Kazakevičiaus)

1 komentaras

  1. onute says:

    nera zodzio „prityrusiais“ kolegomis, t.b. „patyrusiais“, nuo zodzio „patirtis“.

Palikite komentarą