Grybelinė odos infekcija: kaip ją atpažinti ir gydyti?

Grybelinė odos infekcija – tai infekcinis susirgimas, kurį sukelia įvairūs grybeliai, galintys parazituoti odoje ir jos prieduose (plaukuose bei naguose). Odos ligas sukeliantys grybeliai priklauso Epidermophyton, Microsporum ir Trychophyton rūšims ir yra vadinami dermatofitais. Daugelis jų gali parazituoti ne tik žmogaus, tačiau ir gyvulių bei paukščių organizmuose.

Paplitimas ir užsikrėtimo keliai

Grybelinės infekcijos yra gana dažnos ir neretam iš mūsų gyvenimo eigoje bent kartą su jomis tenka susidurti. Vaikams ir jaunesnio amžiaus žmonėms dažniau pasitaiko plaukuotosios galvos dalies susirgimai, kuriuos sukelia Microsporum canis ir Trichophyton spp. rūšių grybeliai. Vaikai dažniausiai užsikrečia nuo sergančių gyvūnų – šunų ir kačių, taip pat liga gana lengvai plinta dideliuose kolektyvuose, kur yra sergančių vaikų. Tuo tarpu suaugusiems labiau būdingas kitos lokalizacijos – tarpupirščių ir odos raukšlių grybelis. Suaugusieji grybeliu dažniausiai užsikrečia viešose pirtyse, baseinuose, sporto salėse, per avalynę, taip pat šeimose, kuriose nesilaikoma elementarių higienos reikalavimų.

Predisponuojantys faktoriai lemia dažnesnius susirgimus

Nors su grybelinėmis odos infekcijomis galime susidurti kiekvienas, tam tikros organizmo būklės gali nulemti didesnę tikimybę susirgti. Amžius yra vienas svarbiausių predisponuojančių veiksnių, tad vyresni žmonės grybelinėmis infekcijomis serga dažniau. Taip pat reikšminga yra ir genetinė predispozicija. Odos grybelinės infekcijos dažnai yra susijusios ir su kitomis sisteminėmis ir imuninę sistemą veikiančiomis ligomis: cukriniu diabetu, psoriaze, reumatologinėmis bei žarnyno ligomis. Ypač dažnai grybelinės infekcijos pasitaiko imunodeficitines būkles turintiems žmonėms (pavyzdžiui, sergant AIDS).

Grybelinės infekcijos kartais esti susijusios ir su tam tikrų medikamentų vartojimu. Gliukokortikosteroidai, chemoterapiniai vaistai silpnina imuninės sistemos atsparumą ir lemia didesnę grybelinių infekcijų riziką. Rizika didėja ir vartojant plataus veikimo spektro antibiotikus. Taip pat svarbu nepamiršti, jog ir tokie kasdienio gyvenimo veiksniai, kaip ankšti sintetiniai rūbai, uždara avalynė bei rūkymas gali paskatinti grybelinių odos ligų vystymąsi.

Ligos požymiai priklauso nuo grybelio pažeistos vietos

Klinikinė ligos eiga dažnai yra banguojanti ir priklauso nuo gybelio rūšies ir kūno vietos, kurią jis pažeidžia. Jei grybelinis susirgimas apima plaukuotąją galvos dalį, pacientams atsiranda išplikę, pleiskanoti, paraudę, apvalūs židiniai, o jų srityje likę plaukai stipriai lūžinėja (matomas „ražienos“ vaizdas).

Kūno odoje atsirandantiems pažeidimo plotams taip pat yra būdinga tipiška išvaizda. Dažniausiai rankų ir kojų odoje atsirandantys židiniai būna griežtų ribų, pakilusiais kraštais, plinta į šonus, o pažeista oda tampa šiurkšti, pleiskanoja. Pažeidimo plotai gali būti įvairių formų, jų matmenys svyruoja nuo 5 cm iki 10 cm, o kartais pasiekia ir delno dydį. Panašūs grybelinės infekcijos pažeidimo židiniai gali atsirasti ir kirkšnies srityje.

Labai dažna grybelinės infekcijos lokalizacija yra ir tarpupirščiai. Juose atsirandančios pažeistos vietos parausta, pleiskanoja, šlapiuoja. Gali atsirasti įtrūkimų, mazgelių bei šašelių. Grybelinės infekcijos židiniai neretai išplinta ir kojų bei rankų naguose. Pažeista nago plokštelė sustorėja, pagelsta ar tampa pilkšva, nagai tampa labai trapūs ir lūžinėja, o po nago plokštele kaupiasi raginės masės.

---

 

---

Diagnostika remiasi klinikine išraiška ir papildomais tyrimais

Viena pagrindinių diagnostikos priemonių yra klinikinės ligos išraiškos įvertinimas, rizikos veiksnių nustatymas. Taip pat dažnai diagnozę nustatyti padeda mikroskopiniai plaukų, odos pleiskanų, nagų tyrimai. Žvelgiant pro mikroskopo okuliarą galime matyti grybų hifus, apvalias jų sporas.

Siekiant nustatyti ligos sukėlėją ir jo rūšį galima atlikti pasėlio tyrimą – jo metu tam tikroje terpėje siekiama užauginti ligos sukėlėjo koloniją. Klinikinėje praktikoje neretai taikomos ir kitos specifinės diagnostikos priemonės. Pavyzdžiui, Vudo lempa apšvietus Microsporium spp. grybelio pažeistus plaukus, matomas būdingas žalias švytėjimas.

Gydymas užtrunka ne vieną savaitę

Grybelinių infekcijų gydymo priemonės yra skirstomos į vietinio ir sistemonio poveikio. Neretai gydymas būna ilgalaikis ir užtrunka keletą mėnesių, o kartais – net metus. Vietinio veikimo preparatai skiriami lengvesnėms grybelinių infekcijų formoms, vartojami lokaliai ir dažniausiai tepami ant lygios odos. Vietinio poveikio priemonėms priskiriami įvairūs kremai, kurių veiklioji medžiaga yra klotrimazolis, mikonazolis ar kiti imidazolo dariniai, terbinafinas ar lamizilis. Gydant nagų grybelį gali būti naudojamas gydomasis nagų lakas, turintis amorolfino ar ciklopirokso.

Sisteminio poveikio preparatai vartojami esant išplitusiai infekcijai ar grybeliniams plaukuotos galvos dalies susirgimams. Gydymas flukonazolio, ketokonazolio ar terbinafino tabletėmis taip pat yra ilgalaikis ir dažniausiai trunka nuo 2 iki 6 savaičių, o jei reikia, tęsiamas ir dar ilgiau.

 

---