GYDYTOJO UŽRAŠAI. Kaip aš gydau savo vaikus?

Kas nors galėtų pagalvoti: kaip gerai, kad mama gydytoja – pažiūrėjo, nustatė ligą per 5 min., po to davė stebuklingų vaistų, apie kurios nesako paprastiems mirtingiems, ir maždaug per 7 min. vaikas sveikas. Deja. Kartais tai, kad tavo mama gydytoja yra ne „ačiū Dievui“, o – „neduok Dieve“. Ji arba ką nors rimto pražiūrės galvodama, kad gali pagydyti, arba užtampys tave po specialistus.

 

Kokia yra mamos pareiga vaiko gydyme?

Aš savo vaikų negydau, aš dalyvauju jų gydyme, kaip ypatingai gerai informuotas pacientas. Todėl man nesuprantami visi tokie gydymai kaip įvairiausiuose forumuose sutinkami pavyzdžiai „nuo gripo padėjo per 1 parą gerai viduriuoti, vadinasi ir tau padės“. O kai kalbama apie gydytojų rekomendacijas, pamirštama, kad grupė žmonių 10 metų darė mokslinį darbą su 2000 žmonių ir gavo rezultatus, kuriuos po to griežtos komisijos tyrė, tai kyla įtarimas dėl metodo veiksmingumo.

Mama ar gydytoja?

Mama ar gydytoja?

Mano, kaip mamos, pareiga – lankytis pas šeimos gydytoją ar pediatrą tokį, kuriuo pasitikiu, su kuriuo sutariu ir stengiuosi sutarti. Aš turiu suprasti, kodėl ir kam paskirti tokie ar kitokie tyrimai, ir kodėl aš vienaip ar kitaip gydau savo vaiką ir aktyviai dalyvauti gydymo procese. Ne sėdėti ir žiūrėti, o po to įrodinėti, kad jam tik 2 metai ir aš negaliu jo priversti gerti skysčių. Yra daug būdų tam padaryti, tą tikrai žinau ne teoriškai. Aš turiu bendrauti su gydytoju, išsakyti jam savo nerimą, teorijas ir pan. Aš visada skambinu šeimos gydytojui, jeigu manau, kad mano vaikui reikėtų padidinti vitamino D dozę, jis neramus, nes galbūt jam trūksta geležies, niekada nevertinu vaikų raidos, neurologinės būklės pati, nors jeigu tai būtų ne mano vaikas, atlikčiau tą puikiai. Aš savo vaikui visų pirma mama, ne gydytoja, bet aš tas žmogus (juo gali būti ir kitas artimasis), kuris turi aiškiai ir konkrečiai vykdyti gydytojo nurodymus. Ir pakartosiu dar kartą – suprasti, kodėl jie tokie, o ne kitokie, nes pas mus šalyje vyrauja informuoto asmens gydymo politika. Todėl savo ligos atveju aš puikiai suprantu, kuo sergu ir ką man daro, nepilnamečio vaiko atveju kaip jo atstovas. Taip pat turiu suprasti vaiko raidos etapus, žinoti, kas būdinga vienam ar kitam amžiui.

 

Nešališkos nuomonės paieškos

Ko geriau nedaryti? Negydyti vaiko abejotinais metodais, kurie galėtų pakenkti, nesiremti vien tuo, kad „mano Petriukui super suveikė, tikrai tikrai ir tau padės“.  Gal žiauru, bet teisčiau tokius kategoriškus patarėjus be medicininio išsilavinimo. Nebijoti tartis su gydytoju vaiko auklėjimo, auginimo klausimais. Nelėkti bet kokiais klausimais ar panorėjus atlikti tyrimą į priėmimo skyrių.

Mano pavyzdys: mano vaikui 6 mėn., būdamas visiškai sveikas, sukarščiavo (36,7 temp.), tačiau liko aktyvus, laimingas, gal blogiau valgo, momentais neramus, viską graužia (dantų dar nėra). Aš žinau, kad paprastai 6 mėn. ima dygti dantys, todėl man tikrai nebūtina karščiavimo išvakarėse lėkti pas gydytoją. Svarbu atsiminti, kad bet kokio amžiaus vaikui ar ne vaikui, jeigu jis geria, valgo, yra aktyvus, gerai jaučiasi nukritus temperatūrai, geriau pabūti namie ir tik tada susisiekti su savo gydytoju.

Nesvarbu, koks jūsų medicininis išsilavinimas, tačiau niekada negydykite savo vaiko be objektyvios akies įsikišimo. Nenoriu būti suprasta, kad reikia lėkti į priėmimą daryti banalios slogos atveju, bet tokie dalykai, kaip antibiotikų gėrimas, vaiko girdymas kažkokiais gleives skystinančiais preparatais, vitamino D skyrimas, taurių statymas, mamos pieno lašinimas į nosį ir pan. turi būti aptarti su gydytoju. Svarbiausia – sutarti su savo gydytoju ir juo pasitikėti, jeigu nepavyksta, pasieškoti sielai artimesnio.

 

(Kalba netaisyta)

Arleta Bublevič yra vaikų ligų ir vaikų neurologijos rezidentė ir mama, auginanti 2 vaikus.

invivokids.blogspot.lt

 

Palikite komentarą