Ir balso tembras atskleidžia charakterį (ką apie mus sako mūsų vartojami žodžiai?)

Tai, kokį turime balso tembrą ar kokius žodžius esame linkę dažniau vartoti, anot Individualiosios psichologijos instituto dėstytojos, psichologės Silvestros Markuckienės, parodo mūsų charakterį, dalinasi lrt.lt. Tačiau bendravimas internete mums suteikė galimybę sukurti kitokį savo įvaizdį.

 

„Galiu drąsiau jaustis reikšdamas savo mintis tame pačiame „Facebooke“ ar kitoje virtualioje erdvėje, nes kitas žmogus manęs nemato ir negirdi.“, – sako S. Markuckienė (genius.com nuotr.)

„Galiu drąsiau jaustis reikšdamas savo mintis tame pačiame „Facebooke“ ar kitoje virtualioje erdvėje, nes kitas žmogus manęs nemato ir negirdi.“, – sako S. Markuckienė (genius.com nuotr.)

– Vieni šaltiniai teigia, kad moterys šneka daug daugiau negu vyrai. Neva jos per dieną pasako 20 tūkst. žodžių, o vyrai – perpus ar net dar mažiau. Kiti šaltiniai teigia, kad ir vyrai yra visai plepūs. Ką rodo plepumas?

– Gal aš pradėčiau šiek tiek nuo tolėliau – nuo biologinių mūsų lyčių paskirčių, gal tada būtų šiek tiek aiškiau. Vyrams seniau reikėdavo mažiau kalbėti, daugiau veikti: kautis, ieškoti, atnešti grobio. Moters paskirtis dažniausiai buvo išlaikyti šeimą, kurti židinį ir jį palaikyti. Žodžiai, kalbėjimas buvo viena iš priemonių, kuri galėdavo padėti visa tai padaryti lengviau. Moterims reikėjo kažkaip bendrauti, auklėti, ugdyti vaikus. Kalba buvo vienas iš papildomų dalykų, per kurį žmogus gali užmegzti kontaktą, perduoti savo patirtį, pasakyti, ko nori.

Galima teigti, kad vyrams užtenka keleto žodžių pasakyti tam, ką moterys pasakytų daug plačiau, ilgiau kalbėdamos. Tai dar priklauso nuo balso tembro. Smegenų žievės labiau aktyvuojasi, kai mes girdime žemesnį garsą. Žemesnį balso tembrą turi vyrai. Dažniausiai taip išeina, kad jiems užtenka pasakyti santykinai nedaug žodžių, kad galėtų būti įtaigūs, kad mes suprastume, priimtume, suvoktume aiškiau. Moteris, turėdama aukštesnį balso tembrą, norėdama pasiekti tų pačių rezultatų, turi daugiau papasakoti, kad būtų aišku, ką ji nori pasakyti.

 

– Vieni žmonės šneka lėtai, o kiti – daug greičiau. Tačiau būna situacijų, kai žmogus, kuris šneka lėtai, staiga pradeda šnekėti labai greitai – pasikeičia jo kalbėjimo tempas. Ką tai galėtų reikšti?

– Viena iš priežasčių, kuri gali paaiškinti, kodėl žmonės prakalba daug greičiau negu įprastai, gali būti tiesiog padidėjęs streso lygis. Bet tai priklauso nuo to, kaip žmonės reaguoja į stresines situacijas.

Galimos trejopos reakcijos į stresą. Pirmoji, kai sustingstame, mus paralyžiuoja situacija, netenkame amo. Antroji, kai pradedame greitakalbe berti žodžius, kad spėtume pasakyti viską, ką norime, kad mus išgirstų. Suvokiame, kad mums duotas trumpas laiko tarpas. Treti – kaip tik sulėtėja. Pradeda dėlioti žodžius, kartais net pamesdami savo kalbėjimo mintį. Viskas priklauso nuo to, kokie esame žmonės, žiūrint iš biologinio taško, ką mes esame savo genuose atsinešę, koks nervų sistemos labilumas ir reakcija į stresą.

 

– Paaugliai daug bendrauja internete, bet ar jie daug bendrauja realiai susitikę? Pastebiu, kad, kai susitinka du vaikinai, jie mažai šneka, tačiau „Facebooke“ jie turi apie ką pasikalbėti net su įvairiais aštriais žodeliais.

– Tai priklauso nuo to, kokio amžiaus yra paaugliai. Vyresnieji, jeigu jie galvoja, kad priklauso tam tikrai grupei, kuriai norėtų priklausyti, vartoja tam tikrus žodžius, išsireiškimus. Galbūt iš anglų kalbos ar iš interneto kalbos pasisavintus žodžius. Pavyzdžiui, „aš mėgstu challenge`ą“ (liet. „aš mėgstu iššūkius“). Tai rodo, kad žmogus priklauso tai, pavadinkim, referentinei grupei, kuriai jis norėtų priklausyti.

Tam tikrų žodžių vartojimas parodo, kur norėčiau būti ir kur esu, kokiame lygmenyje. Pagal kalbą galima spręsti, ir visi mes taip darome, nepriklausomai nuo to, ar mes paaugliai, ar ne.

Bet kalbant apie Jūsų apibūdintą situaciją, reikėtų kalbėti apie tai, kaip esame linkę betarpiškai bendrauti, apie bendravimo laisvę. Daugeliui žmonių sunku išlaikyti asmeninį ir tarpasmeninį kontaktą, nes tam reikia laiko, pastangų, reikia susiderinti, kada mes galėtume pasikalbėti, susitikti. Kai yra toks didelis tempas, aš galiu parašyti į „Facebooką“, sulaukti žinutės (ne tuoj pat, gal už pusvalandžio) ir aš palaikau tą ryšį.

Iš kitos pusės, galiu drąsiau jaustis reikšdamas savo mintis tame pačiame „Facebooke“ ar kitoje virtualioje erdvėje, nes kitas žmogus manęs nemato ir negirdi. Galiu pateikti tik vieną kanalą apie save – raštišką. Galiu netgi jį kontroliuoti. Kontroliuoti taip, kaip norėčiau, kad mane suvoktų. Tai yra daug lengviau.

 

– Esu pastebėjusi, kad paaugliai turi tarsi savo kalbos kodus. Su suaugusiais jie šneka suaugusiųjų kalba, bet, jei staiga šalia atsiranda draugas, ima kalbėti visai kitaip. Ką tai reiškia? Kaip jie sugeba taip greitai „junginėti“ ir kam to reikia?

– Kai mes susitinkame su mažais vaikais, mes „persijungiame“ į jų kalbą tam, kad jie mus suprastų. Kai mes susitinkame su vyresniais už save, pavyzdžiui, savo tėvais, tarsi automatiškai peršokame į jų bendravimo stilių, manierą arba tarpusavio sąveikos greitį.

Tikslas būti toks – visi norime išlaikyti kuo pozityvesnį tarpusavio santykį. Būtų labai drąsu iš paauglių pusės bendrauti su savo tėvais lygiai taip pat, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Jie žino, kad tėvams tai nepatinka.

 

– Pats žodis lyg ir negalėtų užgauti, bet ar gali žodis žeisti?

Taip. Žodis gydo, žodis žeidžia. Vienas ir tas pats žodis, pasakytas skirtinga tonacija, skirtingu garsumu, turi visiškai skirtingą reikšmę ir prasmę. „Myliu tave!“ yra vienaip suvokiama „Myliu tave.“ yra kitaip suvokiama. „Netrukdyk!“ ir „Netrukdyk.“ yra du skirtingi dalykai. Kaip mes pateikiame garso moduliaciją, priklauso nuo to, kokį norime išlaikyti santykį.

Kitas dalykas, įsižeisti ar neįsižeisti, žmonės pasirenka patys. Ar tai yra mano problema, ar tai yra kalbėtojo problema, jeigu jis nori mane įžeisti. Jeigu jis siekia mane įžeisti, galbūt jis prastai jaučiasi, aš su tuo nesusijęs. Aš gerai jaučiuosi ir manęs tai nežeidžia. Bet, jeigu esu linkęs įsižeisti, jeigu mano savęs vertinimas yra mažesnis, norėčiau jį turėti didesnį, esu lengvai pažeidžiamas. Lengvai įsižeidžiu – mane lengva įskaudinti.

 

Šaltinis: LRT

Komentarų nėra