Kaip atostogauja gydytojai?

Publikuojame ištrauką iš žurnalistės Valentinos Jakimavičienės straipsnio „Kaip atostogauja gydytojai?“, kuris pasirodė vasaros leidinyje gydytojams „Medekspresas“.

Kai kuriems žmonėms atrodo, kad tikrąjį gyvenimo skonį įmanoma pajusti tik per atostogas, vadinasi, vos kartą ar porą metuose. Miegi kiek nori, skaniai valgai ir dėl nieko nesuki galvos, tarsi vaikystėje, kai mama laukdavo, kol pramerksi akis, kad galėtų pavaišinti blynais su kvapniausia žemuogių uogiene. Tačiau ilsėtis tiktai vasarą – per maža, mat, savo organizmą apgauti gali vieną ar du kartus, pažadėdamas: dabar dar paplušėkim, o paskui jau atsigausim… Kol jaunas, jis dar tai pakenčia, bet netrukus ima siųsti nepasitenkinimo signalus: galvos, nugaros skausmai, atminties pablogėjimas, kapituliacija prieš pirmą pasitaikiusį virusą…

Gydytojo profesija – viena iš sunkiausių ir atsakingiausių, reikalaujanti ir fizinių, ir dvasinių jėgų, begalinės energijos. Gydytojai, kurie pasiaukojamai dirba, neskirdami tinkamo dėmesio poilsiui ir savo pomėgiams, neretai patiria profesinio perdegimo sindromą. Tam, kad žmogus ilgus metus išliktų sveikas ir darbingas, kad galėtų būti pavyzdžiu savo pacientams, turi gyventi aktyvų ir pilnavertį gyvenimą ne vieną kartą per metus, bet nuolat. Planavome kalbėti apie gydytojų atostogas, temą tektų patikslinti: kalbame apie pomėgius, kurie leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę ne tik per atostogas, bet visus metus.

GYVENIMO MEILĖ – MEDICINA IR AVIACIJA
„Kai prieš 22 metus tapau pirmąja Biržuose šeimos gydytoja, aviaklubams leido susirasti gydytojus, kurie tikrintų aviatorių sveikatą, – pasakoja biržietė gydytoja Edita Braždžiuvienė. – Aviacijos gydytojų nei Lietuva, nei kaimyninės valstybės nerengia. Artimiausia vieta, kur yra aviacijos medicinos podiplominės studijos – Harvardas. Tačiau buvo įvairių kursų: Vilniuje, Taline, Paryžiuje. Teko dalyvauti ir Londono Kings koledžo aviacijos medicinos gydytojų mokymuose. Anglija įsiminė dar ir tuo, kad draugai suorganizavo keletą skrydžių su akrobatikos elementais. Teko nemažai skraidyti. Taip pat ir lakūnų kabinose. Žinote, kaip aviacija įtraukia žmones… Neatsispyriau ir aš, pradėjau lankyti Biržų aeroklubą. Ilgametis aeroklubo vadovas Gediminas Venskus kartą sako: „Daktare, paskraidinsiu“. Uždėjo parašiutą, iškėlė su sklandytuvu „Blanik“, kurį kėlė į orą lėktuvas „Vilga“. Koks grožis! Tikėjausi, kad mane nuleis, o jis sako: „Su sklandytuvu skrendame be motoro.“ Jis pademonstravo, kas būtų, jeigu sklandytuvas ore sustotų. Tada jis krenta suktuku, išeiname iš suktuko, paskui – vėduoklė, tada – kilpa… Kai nusileidom, visi žiūrėjo, ar daktarė dar gyva ar jai nebloga… O aš sakau, kad noriu dar, ir taip pamažu pradėjau mokytis skraidyti. Aeroklube atsirado sklandytojų grupė, o po keturių mėnesių jau visi ėmė laukti mano savarankiško skrydžio. Ko reikia, kad išmoktum skraidyti? […]

DVIRAČIAIS PO LIETUVĄ
Matydami, kad Jovita ir Juozas Samauskai važinėja dviračiais, o dar ir ne vien pasivažinėdami, bet ir su reikalais – tai sūnų kokius keturis kilometrus iš darželio parsiveža, tai į susitikimą su Varėnos meru dviračiais atkako, kai kurie kaimynai dzūkiškai pagaili: „Matyt, iš biednumo…“ Mat, patys – kad ir keletą šimtų metrų, tačiau važiuoja automobiliu. O gydytoja kardiologė Jovita Samauskienė juokiasi: „Mes nuolat važinėjamės dviračiais. Dažniausia – Varėnos apylinkėse. Gyvename vienkiemyje, aplinkui labai gražios vietos, tai ir sukame ratais: aplink Daugų ežerą, ten, kur buvęs senasis geležinkelis, kitoje pusėje –užtvanka, tai kasdien, jei tik galim, susisodinam vaikus ir minam pedalus. Mažajam Martynui treji, iš pradžių vyras jį nešyklėje vežiodavosi, dabar prisitvirtino automobilinę kėdutę, tai mažasis labai patogiai įsitaiso. Net lietus mums nebaisus: turime prie dviračio tvirtinamą dengtą vežimėlį, kuriame abu vaikai gali sau ramiausiai važiuoti…“ Šeima laukia mamos atostogų liepos pradžioje, kai visi išsiruoš į Nidą – išbandyti naujų dviračių takų, pailsėti, pasidžiaugti jūra ir pakeliauti. „Mes – keliauninkai, net po vestuvių, kai turėjome medaus savaitę vietoj mėnesio, kopėm į kalnus,“ – juokiasi Jovita. Šiemet puiki proga – dešimtmetis, kai Jovita ir Juozas kartu, be to, Žemaitija – Jovitos gimtasis kraštas, kuris nuolat traukia ir džiugina […]

AISTRA – „AUKSINIS PROTAS“ IR KELIONĖS
Marijampolietį gydytoją Vladislovą Greičių, tikriausia, pažįsta visa Lietuva. Bent jau tie, kas per Lietuvos televiziją žiūri „Auksinį protą“, žaidžia gyvuosiuose „Auksinio proto“ turnyruose Kaune ir Marijampolėje, atsiverčia „Keliautojo užrašus“ internete ir jais vadovaujasi planuodami savo atostogų keliones arba bent jau bandydami virtualiai nusikelti ten, kur pabuvojo nenustygstantis smalsuolis gydytojas. O kur jis šiuo metu? Neseniai grįžęs iš kelionės po Pietų Italiją, be abejonės, jau kraunasi kuprinę kitai išvykai. Berods, į Norvegiją. „Į keliones išlekiu dažniau nei tik per atostogas. Dalinu jas į keletą dalių, kad galėčiau išvažiuoti ilgesniam laikui. Tačiau ir penktadienį po darbo paprasta pasiekti, tarkim, Lenkiją – kiek ten tos kelionės. Mėgstu kalnų slidinėjimą, tai kartais 2-3 kartus per savaitę pavyksta nulėkt – iki trasos tik 35 kilometrai… Man smagu nors ir trumpam atitrūkti, pakeliauti, ką nors naujo pamatyti, pasigėrėti. Žmona mėgsta ramesnį poilsį, ji užsiima joga, tai ne visada palaiko man kompaniją. Įvairiose šalyse turiu daug draugų, nesu reiklus, pasitenkinu kukliomis sąlygomis – svarbu kuo daugiau pamatyti, patirti. Kelionės neleidžia apsnūsti, padeda išlikti sveikam ir gyvybingam, lavina atmintį […]

 

Palikite komentarą