Virusai visą laiką tyko mūsų aplinkoje ir laukia, kol netoliese pasitaikys tinkama ląstelė. Į žmogaus organizmą virusas gali patekti per nosį, burną ar įtrūkimus odoje. Patekę į organizmą jis susiranda ląsteles, kurias galėtų užkrėsti. Pavyzdžiui, peršalimo ir gripo virusai atakuos kvėpavimo ir virškinimo takų gleivinės ląsteles. AIDS sukeliantis Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) atakuoja imuninės sistemos T ląsteles.
Nepriklausomai nuo užkrečiamos ląstelės tipo, visi virusai gyvenimo ciklo metu atlieka tuos pačius veiksmus. Pirma, viruso dalelės prisijungia prie ląstelės. Į ląstelę iš viruso patenka genetinės instrukcijos. Viruso genetinė medžiaga pasinaudoja užkrėstosios ląstelės fermentiniais mechanizmais. Fermentai sintetina naujų viruso dalelių komponentus. Naujai susintetinti komponentai susijungia ir sudaro naujas virusų daleles, kurios, plyšus ląstelei, patenka į aplinką.
Iš ląstelės į aplinką patekę virusai gali atakuoti naujas ląsteles. Vienas virionas gali pasidauginti į tūkstančius naujų dalelių, todėl virusinės infekcijos po organizmą sklinda labai greitai. Mūsų imuninė sistema pradeda reaguoti į infekciją ir kovos su virusu metu prigamina cheminių junginių, vadinamų pirogenais, kurie padidina kūno temperatūrą. Karščiavimas iš tikrųjų padeda mums kovoti su infekcija, nes sumažina viruso dauginimosi greitį, nes optimali temperatūra, kurioje dauguma organizmo cheminių reakcijų vyksta greičiausiai, yra 37 laipsniai. Jei temperatūra pakyla šiek tiek aukščiau, reakcijos sulėtėja. Imuninis atsakas būna aktyvus tol, kol iš organizmo nebūna pašalinami visi virusai. Tačiau jei nusičiaudėsite, į aplinką galite paskleisti tūkstančius naujų virusų, kurie tykos naujų aukų.
Šaltinis: remtasi medicaldaily.com, DELFI medžiaga