Kaip tobulėti arba kodėl reikalingi iššūkiai

Provizorius.lt redakcija sveikina visus savo skaitytojus su šilčiausiomis metų šventėmis ir linki didžiausios sveikatos!

Dalinamės psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės straipsniu, publikuotu specializuotame leidinyje gydytojams „Medekspresas“.

Nors šiuolaikinė kultūra stumia į lengvą pasyvų vartojimą, daug kalba apie meilę sau, tačiau beveik čia pat reikalauja gebėjimo sparčiai prisitaikyti prie naujovių ir skaudžiai nubaudžia žmogų, kuriam tai daryti sunku. Vaikai turi vis mažiau pareigų namie ir vis mažiau bevertina pastangas, kurių gali prireikti siekiant tikslo, tačiau kai suvokia, kaip sunku bus įsitvirtinti gyvenime, patiria šoką. Tačiau dar didesnis šokas vis sparčiau besikeičiančiame pasaulyje šiuo metu laukia vyresnių žmonių. Jaunystėje jie sunkiai plušo, daug pasiekė ir jau norėtų pasimėgauti pasiekimais, tačiau paaiškėja, kad jokio poilsio nebus. Jei ne su malonumu, tai vargdami, bijodami, erzindamiesi jie vis tiek turės taikytis prie naujovių. O jeigu to nedarys, rizikuoja netekti savo pozicijų ir papildyti gretas tų senjorų, kurie taip ir neišmoko įsisavinti naujovių: kompiuterio, mobiliojo telefono ar mikrobangų krosnelės. Dabartiniame pasaulyje jie yra bejėgiai, nenusipelnantys nei palankaus aplinkinių vertinimo, nei pritarimo, laikomi silpnais. Galima sakyti, kad vienų žmonių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, pasaulėžiūra yra linkusi keistis, o kitų – užstrigti ir nebejudėti, tačiau reikia žinoti, kad kiekvienas žingsnis naujovių priėmimo, pažinimo ir mokymosi link teigiamai veikia bet kokio amžiaus žmonių smegenų ir jausmų gyvybingumą.

Kodėl žmonės nemėgsta tobulėjimo ir laiko pokyčius nebūtinais ir beprasmiškais?

Pasitikrinkite, ar atpažįstate save šiuose teiginiuose:
a) susidūręs su kliūtimis nesu itin užsispyręs, jei kliūtis sunki, pasiduodu;
b) papildomos pastangos man dažnai atrodo nereikalingos ir nebūtinos;
c) nesu linkęs pakliūti į vertinimo situacijas, kur gali būti kritikuojamas mano darbas;
d) kitų sėkmė ne visada man sukelia teigiamas emocijas;
e) vertinu senus ir laiko patikrintus darbo būdus ir manau, kad nauji nebūtinai yra geresni.
Kodėl kai kurie žmonės šitaip jaučiasi ir elgiasi? Dažniausia priežastis yra įvairios baimės. Žmogus nebando išmokti naujos kalbos, nes yra įsitikinęs kad jam nieko neišeis, nemėgina vairuoti, nes nedrįsta keliauti vienas, vengia kompiuterinio pasaulio naujovių, nes tai atrodo ,,ne jo protui“. Vadovaudamasis savo baimėmis jis apriboja save nuo daugelio gerų naujovių, užsidaro siauroje komforto zonoje. Beje, savo baimių jis dažnai nepripažįsta: „Ir taip gerai“, „Nieko tai neduos“. Tokiu atveju meilę sau pakeičia savigaila ir pataikavimas sau, o vis labiau atsisakydamas iššūkių ir nuo visko atsiribodamas, žmogus jaučiasi vis pažeidžiamesnis ir vis mažiau galintis.

 

Ar noras tobulėti ir mokytis atsiranda prieš pradedant dėti pastangas, ar vėliau?

Ar tikrai visada širdies gelmėse užgimsta natūralūs norai gilintis į profesines naujoves, sveikai maitintis, judėti ir kitaip tobulėti? Nors atrodytų, kad noras būti sveiku, smalsiu ir vis brandesniu žmoguje turėtų būti natūraliai užkoduoti ir kiekvienas, įsiklausęs į savo vidinį balsą, turėtume juos rasti, deja, daugelio iš mūsų vidinis balsas vos tegirdimas, o kai kurie žmonės jo negirdi iš viso. Pavyzdžiui, nutukęs žmogus nepažįsta tikrojo alkio jausmo, narkomanas nesuvokia, kad vartoja nuodus, o depresyvus žmogus nejunta, kaip užsidarymas nuo pasaulio ir pasyvumas stumia jį į dar gilesnę duobę. Kūrėjai pastebi, kad mūza ateina tik tuomet, kai pats prisiverti kurti, todėl aišku, kad tik pradėjęs ką nors mokytis gali pajausti susidomėjimą ir norą tai, kas išmokta, taikyti praktikoje. Faktiškai mes net nežinome savo tikrųjų norų, norime tik tų dalykų prie kurių esame įpratę. Ir tik tada, kai susiformuojame naują įprotį, mes pradedame norėti naujų dalykų. Tarkime, kompiuterizavus darbo vietą, iš pradžių, kol naujas įprotis susiformuoja, naujovė atrodo nemaloni, sunki, dirbtinė, reikalaujanti daugiau laiko, tačiau netrukus paaiškėja, kad ji teikia lengvumo ir patogumo pojūtį.

Kokia yra mūsų smegenų prigimtis? Ar smegenys linkę tobulėti, ar degraduoti?

Kasdienis gyvenimas paprastai nekankina mūsų nuolatiniais iššūkiais ir yra labiau panašus ne į žygdarbį, o į rutiną. Pasirodo, tapdami vyresniais mes vis vangiau įsisaviname naujus įgūdžius ir sudėtingas žinias, mat smegenys stengiasi taupyti energiją ir gamina šablonus, kurie yra panašūs į neuronų takelius smegenyse. Tokie šablonai padeda „autopilotu“ atlikti net gana sudėtingus darbus. Tuo pat metu galima mąstyti visai apie kitką. Tačiau juo daugiau naudojamės šablonais, tuo mažiau gaminame naujus takelius kuriančio neuromediatoriaus, ir kai gyvenimas pateikia iššūkį, mūsų smegenys jau sustingę tarsi betonas. Štai kodėl su amžiumi mokytis darosi vis sunkiau, ir tai, beje, gali pastebėti jau trisdešimtmečiai. O jeigu mes nuolat dorojamės su sunkumais, tampame užsigrūdinę. Sulaukę iššūkių, mūsų užgrūdintos smegenys gali veikti puikiai, kaip Algimanto Čekuolio, nepaisant, kad skaičiuojame jau devintą dešimtmetį.

O gal taip ir nesužinotume, kokie esame stiprūs, jei aplinkybės nepareikalautų?

Pamenu savo pirmuosius kalnus. Iki šios kelionės, kaip ir daugelis žmonių, tikėjau, kad jei tave perpučia, gali imti skaudėti
gerklę, jei peršlapai kojas, gali peršalti, o jei sunkiai lipi į kalną visą dieną, rytoj būsi pavargęs ir taip gerai eiti nebegalėsi. Tačiau pasirodė, kad visa tai neturėjo nieko bendro nei su mano, nei su bendrakeleivių sveikata. Vėliau sužinojau, kad galima jaustis stipriai ir gerai ir tada, kai esu neišsimiegojusi, kai aplink nėra pažįstamų žmonių. Kai sportininkai susiduria su stipresniais varžovais, iš pradžių jie labai jaudinasi, tačiau jei vėliau susiduria su dar stipresniais, pirmieji ima atrodyti visai nebaisūs. Taigi, keičiasi mūsų požiūris į save. Pajutę savo galimybes, imame kur kas geriau save vertinti. Nauji, iki tol atrodę sunkūs dalykai virsta įpročiu ir jau nebereikalauja tiek daug mūsų sąmonės jėgų. Kai imi mokytis vaikščioti išsitiesęs, taisyklingai kalbėti, atrodo, kad pasmerki save amžinai įtampai, bet netrukus paaiškėja, kad klydai, tai tampa įpročiu. Tačiau, kai tik kokia nors naujovė tampa įprasta, nereikia užmigti ant laurų: komforto slenkstį reikia visą laiką stumti į priekį.

Ar pastangos ir tobulėjimas gali būti prasmingi patys savaime?

Gyvenime pasitaiko situacijų, kurias telieka išgyventi ir perkentėti. Pavyzdžiui, reabilitacija po traumų, senų tėvų priežiūra reikalauja daug pastangų, kurios padeda išvengti tik didesnės bėdos, tačiau jaučiamo džiaugsmo nesukelia. Ir visgi, dalis žmonių sugeba priimti tokius sunkumus su dėkingumu, nes pasirenka tobulėjimą vardan paties tobulėjimo, ne vardan malonumo ir mato tame gyvenimo prasmę. Dvasiniai keliai būtent ir siūlo žmogui taip gyventi, ir kuo daugiau jis tobulėja, tuo sąmoningesnis, protingesnis, geresnis jis tampa. Iš pradžių sakydami „vaikeli, mokykis“ arba rodydami savo pavyzdį tobulėti mus skatina tėvai, o po to žmogus ima pavyzdį iš tėvų arba kitų autoritetingų žmonių ir jau pats ima stengtis. Tie žmonės, kurie vis dar netapo patys sau tėvais, taip ir nenustoja kentėti, liūdėti dėl to, kad gyvenime tiek mažai galimybių atsipalaiduoti. Noriu prisiminti įžymųjį longitiudinį eksperimentą apie vaikus, kurie buvo skatinami susilaikyti nesuvalgę saldainio. Kuo daugiau laiko praeidavo, tuo labiau augo saldainių krūvelė. Po trisdešimties metų paaiškėjo, kad sugebėję saldainio valgymą atidėti vaikai buvo daugiausiai pasiekę ir aukštesnio emocinio intelekto.

Kaip iššūkiai ir tobulėjimas siejasi su laimės jausmu?
Garsus laimės tyrinėtojas vengrų psichologas M. Csikszhentmihalyi sukūrė sąvoką „srautas“. Tai tokia būsena, kai jautiesi visiškai pasinėręs į tai, ką darai. Pamiršti daug dalykų: fizinius poreikius, laiką, aplinką, tarytum išeini už savo ribų ir išgyveni savotišką ekstazę, „kaifuoji“ nuo to, ką darai. Autorius šiai būsenai dar priskiria šias savybes: vidinis aiškumas – tiksliai jauti, ką ir kaip daryti; kompetencijos pojūtis – žinai, kad gebi gerai atlikti tai, kuo užsiimi; grįžtamasis ryšys – turi galimybę pamatyti savo darbo rezultatą ir juo pasidžiaugti. Ko reikia, kad tobulėjimas ir iššūkiai sukeltų tokius gerus pojūčius? Jų sunkumas turi būti optimalus – iššūkis daug sunkesnis, nei tai, ką jau gebame daryti, tačiau ne per sunkus, kad baigtųsi nesėkme. Būtent tuomet, kai mūsų veikla panaši į įdomų nuotykį, detektyvą, sekantį kompiuterinio žaidimo lygį, atsiranda tas ypatingas vaikiškas tikro gyvenimo jausmas, ir tokios akimirkos, nežiūrint iššūkį lydinčio nerimo ir sunkių pastangų, ilgai lieka atmintyje.

Ar sakydami iššūkiui ir tobulėjimui „taip“ galime nukentėti?
Ne paslaptis kad nemažai žmonių sau kelia pernelyg daug iššūkių, reikalavimų, per daug save nuvargina ir neleidžia pailsėti, jie vis stengiasi, siekia, tačiau taip ir nepasidžiaugia tuo, ką pasiekė. Vienas režisierius pasakė: vieno aktoriaus talentas neišlenda tol, kol nepradedi ant jo rėkti, o kitą giri giri, glostai glostai ir, žiūrėk, jis pamažu kaip gėlė prasiskleidžia. Stenkimės pažinti save, raskime, kuriose gyvenimo srityse esame užsnūdę, sustabarėję, aptingę, pernelyg pasitikintys savimi, o kuriose kaip tik reikia save nustoti griaužti, versti ir tobulinti. Ir žinoma, labai svarbu, kad žmogus ne pasiduotų prievartiniams iššūkiams ar darytų ką kiti daro, o imtųsi tobulėjimo iššūkių pats.

Taigi, svarbu ne niurnant priimti naujoves, o jas išnaudoti. Įsisavinkime naują profesinę informaciją, naujus kraštus, pramogas, išbandykime naujus telefonus, kompiuterių programas, antrą kartą nežiūrėkime tų pačių filmų, bendraukime su naujais, ypač jaunesniais žmonėmis – jie atneš daug naujų vėjų ir atšviežins mūsų apsnūdusias smegenis. Naujovės gali padėti naujai pažiūrėti į senas ir užstrigusias problemas ir jas išspręsti, gyventi, neatsiliekant nuo pažangos. Ir kai po kokių trisdešimties metų vaikaitis anūkas atneš debesėlį nano robotų, galėsite džiugiai klausti: „Kaip jie veikia ir kur galėčiau tokį nusipirkti?“. Žmogaus prigimtis tokia, kad kol gyvenimas jo neprispaudžia, jis netobulėja. Tik nusivylę arba pralaimėję pradedame suvokti, kaip svarbu sužinoti ir išmokti daugelio dalykų. Tačiau juk esame išmintingi, todėl neturime laukti pralaimėjimo, skausmo, galime tiesiog tobulėti ir mokytis.

Šaltinis: Medekspresas

Palikite komentarą