Kas dešimtas lietuvis pasisako už sergančiųjų šizofrenija izoliavimą

Ką reikėtų daryti su žmonėmis, sergančiaisiais šizofrenija: izoliuoti ar integruoti? Kas dešimtas lietuvis yra įsitikinęs, kad juos reikia atskirti nuo visuomenės. Retai susimąstoma, kad šia liga serga žymi populiacijos dalis ir kalbama net apie 16 tūkst. Lietuvos gyventojų atskyrimą.

Asociatyvi nuotr.

Asociatyvi nuotr.

Iniciatyvos „Turiu ateitį“ duomenimis, Lietuvoje pastaraisiais metais šizofrenija buvo diagnozuota 3 proc. daugiau žmonių nei įprastai. Susirgusieji nelengvai priima šią žinią, patiria daug išgyvenimų, nenori susitaikyti su liga. Pagrindinis šia liga sergančiųjų noras – būti visaverčiais visuomenės nariais, tačiau šį norą sunku įgyvendinti, nes sulaukiama mažai pačios visuomenės palaikymo.

Neseniai bendrovė „Rait“ iniciatyvos „Turiu ateitį“ globėjų ir Sveikatos žurnalistų asociacijos užsakymu atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į šizofrenija sergančių žmonių socializaciją, bendravimą su tokiais asmenimis. Gauti duomenys rodo, kad tik trečdalis 15–74 m. Lietuvos gyventojų, paklausti, ką reikėtų daryti su sergančiaisiais šizofrenija, atsakė, kad juos reikėtų integruoti į visuomenę. Daugelis siūlė nieko nekeisti, o 12 proc. respondentų, kurių didžiausią dalį sudarė moksleiviai ir studentai, manė, kad šiuos ligonius reikėtų izoliuoti.

Trūksta švietimo programų

Sergančiųjų šizofrenija bei jų artimųjų atskirtį stebi ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas Arūnas Germanavičius. Jis įsitikinęs, kad diskriminuojančias nuostatas, t.y. stigmas, būtina stabdyti ir keisti.

„Lietuvoje turėtų pradėti veikti mokslo tyrimais pagrįstos švietimo programos, kurių pavyzdį galėtume perimti iš Vakarų Europos šalių jau įvykdytų kampanijų”, – Sveikatos žurnalistų asociacijos organizuotoje diskusijoje „Menininkas ar šizofrenikas? Kur riba?” tvirtino A. Germanavičius. Anot jo, Didžiojoje Britanijoje trejus metus buvo įgyvendinama efektyvi psichikos ligonių ir jų šeimų atskirtį mažinanti programa „See me“ (Pamatyk mane), kuri vėliau išsivystė į didelį valstybės remiamą projektą. A. Germanavičiaus nuomone, vienas iš šios programos sėkmės veiksnių – žymių menininkų ir mokslininkų įtraukimas, kurie skatino nediskriminuoti žmonių dėl jų psichinės sveikatos būklės. „Tikriausiai ir Lietuvoje požiūris į psichikos ligonius pasikeistų, jei garsus sportininkas ar menininkas prisipažintų, kad turi emocinių ar psichinių problemų“, – samprotavo A. Germanavičius.

Jaučiasi tarsi pažymėti blogu ženklu

Sveikatos specialistų teigimu, šizofrenijos diagnozė nėra nuosprendis: sergantieji gali gyventi įprastą, mažai nuo kitų visuomenės narių besiskiriantį gyvenimą, nes šizofrenija yra gydoma liga. Iniciatyvos internetinėje svetainėje yra skelbiamos tikros ligonių istorijos, kurios turėtų padėti suprasti, su kuo susiduria šie žmonės. Štai vieno iš pastarųjų laiškų ištrauka:

„Sveiki, man 32-eji. Aš esu mama, mano dukrai 16 metų, teta (sūnėnui 2 metukai), esu sesuo – turiu jaunesnį brolį. Išsilavinimas aukštasis. Susirgau būdama 18. <…> Kai sužinojau, jaučiausi priblokšta, nusivyliau, nes tuo metu atrodė, kad visai neturiu ateities. Šeima šią žinią priėmė sunkiai, ypač brolis. Jis aplankė mane vos vieną kartą. Likau jo nesuprasta. Tėvas labai palaikė, lankė kiekvieną vakarą. <…> Išmokau gyventi su liga, pripažinti ją, bet vis tiek nesijaučiu gyvenanti visavertį gyvenimą, nes dažnai turiu slėpti, kad sergu, kad tenka gydytis, nes ne visi mus supranta. Visuomenė dažnai apie psichikos ligonius sprendžia pagal kelis sergančiuosius, ypač jeigu elgiesi agresyviai ir pan. Nemanau, kad iš pavienių atvejų galima spręsti apie visus. Esame skirtingi. Tai liga kaip ir kitos ligos, bet mes dažnai būname atstumti, nesuprasti ir nuvertinti. Mums patiems reikia daryti gerus darbus, atskleisti savo talentus, kviesti į bendras šventes, leisti pamatyti, kad esame tokie kaip visi, o kartais mūsų trūkumai padeda mums pažvelgti į save ir į kitus visiškai kitaip. <…> Visuomenė turėtų būti tolerantiška, nediskriminuoti, nestigmuoti sergančių žmonių, bet suteikti jiems galimybę atskleisti save, rasti darbą, kuris nežemina, leidžia tobulėti. Visuomenė pagaliau turėtų priimti mus. Sakyčiau, kad labiausiai trūksta supratingumo, nes jaučiamės tarsi pažymėti blogu ženklu.“

 

Šaltinis: www.turiuateiti.lt

Palikite komentarą