Kieno šaldytuve saugomas raupų virusas? (senos ir naujos biologinio ginklo grėsmės)

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) laiko šią ligą tikra apokaliptine grėsme, o ją tyrinėjantys mokslininkai prie ligos sukėlėjų hermetiškose laboratorijose eina tik užsidėję apsauginius skafandrus su autonominiais deguonies šaltiniais – praneša portalas technologijos.lt, pasidalinęs straipsniu apie raupų viruso pavojų šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Raupų virusas – šaldytuve

„Oficialiais duomenimis, raupų virusas saugomas tik dviejose pasaulio vietose: JAV ir Sibire, – rašo Alina Simone portale Slate.fr. – Atsižvelgiant į sąmonėje susiformavusį šio Rusijos regiono įvaizdį tai kelia nerimą. Be reikalo?

Liepos 1 dieną darbuotojas, kuris tvarkė šaldymo kamerą viename JAV Maisto ir vaistų administracijos skyrių, atsitiktinai aptiko dėžutę su šešiomis raupų viruso kolbomis. Turint galvoje, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) laiko šią ligą tikra apokaliptine grėsme, o ją tyrinėjantys mokslininkai prie ligos sukėlėjų hermetiškose laboratorijose eina tik užsidėję apsauginius skafandrus su autonominiais deguonies šaltiniais, tokį radinį galima palyginti nebent tik su atomine bomba, aptikta studentų bendrabučio šaldytuve šalia vakar keptų bulvių lėkštės.

Pastarasis radinys sukėlė susidomėjimą dviem pasaulyje esančiais raupų sukėlėjų ištekliais: pirmasis yra Jungtinių Valstijų CDC saugykloje Atlantoje (Džordžijos valstija), antrasis – valstybiniame Rusijos virusologijos ir biotechnologijos mokslo centre „Vektor“ maždaug 20 kilometrų nuo Novosibirsko.

Valstybiniame Rusijos virusologijos ir biotechnologijos mokslo centre „Vektor“ mokslininkai atlieka tyrimus

Valstybiniame Rusijos virusologijos ir biotechnologijos mokslo centre „Vektor“ mokslininkai atlieka tyrimus (theguardian.com nuotr.)

Pažangus regionas


Stebėtina, bet kur kas didesnį nerimą kelia raupų sukėlėjai Sibire, nei tai, jog šią ligą sukeliančio viruso aptikta Merilande, per tūkstantį kilometrų nuo artimiausios oficialios jų saugyklos.

Alina Simone teigia ištisus šešerius metus gyvenusi ir dirbusi Novosibirske ir todėl puikiai suprantanti, kad vakariečiui Sibiras ir toliau asocijuojasi su amžinuoju įšalu, lageriais ir iš dangaus krintančiais meteoritais.

Raupai oficialiai buvo nugalėti 1978 metais. Sovietų gulagas oficialiai išformuotas 1960 metais. Bet abu šie siaubai iki šiol gyvi visuomenės vaizduotėje. Užsiminkite amerikiečiui apie raupus Sibire, ir jis iš karto įsivaizduos žilstelėjusį žmogų kalėjimo sargybos bokštelyje, maišantį mėgintuvėlio turinį pilnomis skausmo dėl stalininio valymo akimis. 

Nors Sibiras ir nebėra panašus į Aleksandro Solženycino aprašytą košmarą, ar jis tinkamas raupų sukėlėjams saugoti? Atsakymas vienareikšmis: taip, žinoma.

Laboratorijos darbuotoja užsikrėtė Ebola


Gera žinia, kad Sibiras yra toli, o į karantiną santykinai lengvai galima nugabenti bet ką, kas galėjo užsikrėsti. Ir tai, be abejo, yra koziris. Iki 1994 metų raupų viruso padermės Rusijoje buvo saugomos karinėje laboratorijoje Maskvoje. Į Novosibirsko mokslo centro „Vektor“ laboratoriją jos buvo perkeltos, nes ten jas laikyti buvo patikimiau, be to, šiuolaikiniai laboratoriniai įrenginiai leido virusą tyrinėti, o ne vien tik saugoti po devyniais užraktais.

Nuo centro įkūrimo 1975 metais „Vektor“ stabiliai augo ir padermių perkėlimo metu apėmė didžiulę 20 hektarų teritoriją, kurioje dirbo 4,5 tūkstančio darbuotojų. Subyrėjus Sovietų Sąjungai JAV vyriausybė investavo į jį nemažai pinigų, padėjo tapti pasaulinio lygio centru.

Gelžbetonio siena jau tada juosė visą centro teritoriją, ant jos veikiai buvo sumontuoti judesio jutikliai ir kiti aukštųjų technologijų įtaisai, kad būtų sumažinta biologinė rizika. Prieš porą metų PSO komisija šešias dienas tikrino „Vektor“ ir nenustatė jokių esminių rizikos veiksnių, kurie sumažintų saugumą.

Pasak eksperto Kevino Hendzelio, Sibiro mokslininkai nesulaukė pelnyto pripažinimo nei už „didžiulį atliktą darbą šifruojant raupų genetinį kodą, nei už įvairiausių vakcinų ir epidemijų gydymo metodų sukūrimą bendradarbiaujant su JAV“.

Be to, „Vektor“ darbuotojams proto pakanka, kad savo darbo valandomis atsitiktinai nepradėtų skleisti epidemijos, galinčios apimti visą pasaulį. „Reikia ne vienų metų aukšto lygio parengiamųjų darbų ir didelės infrastruktūros, kad per klaidą mokslininkai ir visas likęs personalas nebūtų pražudyti, – pažymi K.Hendzelis. – Bet koks deramai nepasirengęs priešas, neturintis infrastruktūros, transporto priemonių ir galimybės izoliuoti padermę ar paversti ją ginklu, kur kas labiau rizikuoja padaryti klaidą ir žūti, nespėjęs juo pasinaudoti. Pavojus padidėja 10 tūkstančių kartų.“

Štai įrodymas: kai 1994 metais „Vektor“ darbuotoja atsitiktinai užsikrėtė Ebolos virusu, žuvo tik ji. Kaip matome, jokių problemų dėl saugumo nėra.

Norima versti biologiniu ginklu


Ir vis dėlto „Vektor“ ne visada buvo toks baltutis ir švarutis. 1992 metais į Jungtines Valstijas pabėgęs Kanatjanas Alibekovas papasakojo, kad šiame centre dirbama siekiant paversti virusą biologiniu ginklu. 

Dar didesnį nerimą kelia slaptumo aureolė, kuri supa šį institutą nuo sovietinės eros pabaigos. Jonathanas B.Tuckeris, parašęs knygą „Rykštė: sena ir nauja raupų grėsmė“ (Scourge: The Once and Future Threat of Smallpox), sako, jog „Vektor“ skaidrumas pastebimai sumažėjo po 2005 metų, kai Rusijos valdžia jam vadovauti paskyrė sovietinės epochos nomenklatūros atstovą Ilją Drozdovą. Nuo to meto „Vektor“ ekspertai tik retkarčiais pasirodo PSO organizuojamuose susitikimuose, o kada vis dėlto nusprendžia ten vykti, jų pareiškimai kelia nerimą.

Štai 2008 metų pabaigoje vykusiame PSO konsultacinės tarybos susitikime „Vektor“ mokslininkai pareiškė, kad visas savo turimas raupų viruso padermes perkėlė iš stiklinių mėgintuvėlių į plastikinius (toks procesas gana pavojingas dėl gerai suprantamos infekcijos paskleidimo rizikos) ir nusprendė sunaikinti bemaž 25 procentus raupų viruso atsargų, nepasivarginę ką nors apie tai perspėti.

Kad ir kaip būtų, dėl raupų nerimauti priežasčių yra tiek daug, o potencialus „Vektor“ nepatikimumas, ko gero, pati mažiausia mūsų problema. Pirmiausia, kaip parodė aptikti raupų pavyzdžiai Merilande, nėra jokių garantijų, kad iš tikrųjų sunaikintos visos atsargos, išskyrus tos, kurios saugomos CDC ir mokslo centre „Vektor“.

Bet net jei pasaulio visuomenės akyse susikompromitavusioms šalims ir nepasiseks gauti raupų užkrato, nereiškia, kad koks nors nesąžiningas mokslininkas nesugebės patekti į vieną iš dviejų PSO aprobuotų laboratorijų ir pavogti pavyzdžių.

Argi FTB nenustatė, kad už juodligės sukėlėjų siuntinėjimo paštu 2001 metais stovėjo ne koks nors kaukę užsimaukšlinęs fanatikas, o garsus mikrobiologas ir biologinės gynybos specialistas Bruc’as Edwardsas Ivinsas? Be to, ateityje matyti ir kita grėsmė: netrukus specialistai galės kurti sintetinius raupų sukėlėjus naudodami medžiagas, kurių galima laisvai nusipirkti.

 

Šaltinis: www.technologijos.lt

Palikite komentarą