Laiškas redakcijai: bipolinis sutrikimas

 

Iš pradžių aš maniau, kad ji bando mūsų santykius… Pritaiko mūsų bendravimą įvairioms aplinkybėms, taip sakant. Tikrina, ar aš ne šykštuolis, ar suvokiu jos vidinį pasaulį, aistras, pomėgius, ar sutinku su jos požiūriais, ar gailiuosi ir atjaučiu, kai jai bloga. Mano įsitikinimą tik sustiprindavo tai, kad visi tokie “išbandymai” vykdavo be jokios akivaizdžios priežasties.

Kai mes susipažinome, man net buvo truputį baugu nuo jos aktyvumo. Atrodė, kad ji suranda žodį kiekvienam, į kiekvieną pašaipą atsako sąmoju, ir su visais yra gera draugė. Ji atrodė tarsi būtų ant sparnų. Negana to, mane žavėjo jos erudicija, jos gyvas domėjimasis visa aplinka ir viskuo, kas bent kiek imponavo bet kuriam jos pažįstamui. Automobiliai, sportas, žvejyba, padėtis Artimuosiuose Rytuose, kavinės dizainas, netgi “Litimpeks” banko griūtis. Viena iš nedaugelio šių laikų emancipuotų merginų. Tiesą sakant, mane tai žavėjo.

Mūsų pirmas asmeninis pasimatymas buvo trumpas, nes ji skubėjo į norvegų kalbos kursus. Buvo neseniai į juos užsirašiusi, minėjo, kad ruošiasi studijuoti Norvegijoje ar kažką panašaus. Po kiek laiko norvegų kalba tapo mūsų vienu iš pagrindinių pokalbių temų. Ji entuziastingai pasakodavo apie šios kalbos žavesį ir subtilybes, kursų draugus, nevengdavo įterpti ir vieną kitą norvegišką žodį į savo leksikoną. Meluočiau, jei teigčiau, kad tai neėmė manęs erzinti. Ir buvau laimingas, kai jos susižavėjimas norvegų kalba ūmiai dingo. Į mano klausimus apie studijas Norvegijoje ar sumokėtus pinigus kursams, ji atsakydavo, kad tai “niekai”. Ką gi, aš buvau tuo tik patenkintas. Tada dar nenujaučiau, ką visa tai gali reikšti…

Aš pats nesu pastovus vaikinas, tačiau jos nuotaikos permainos net man kartais atrodydavo kiek perdėtos. Būdavo, paskambina ji man į darbą su reikalavimu važiuoti į Trakus “dabar pat”. Spausdavau su savo mašina kiek beišgalėdamas (jos pageidavimas man buvo įstatymas), važiuodavome į Trakus. Romantiškai vaikščiodavome ežero pakrante, ji kūrė didelius ateities planus (minimos buvo ir studijos Norvegijoje). Atsirasdavo naujų aistrų – žvejyba, Internetas, kiniečių virtuvė. Nauja įranga, knygos. Visa tai atitinkamai reikalavo ir lėšų, šiais laikais nieko negausi už dyką. Ir aš jai viską pirkau, nes ji to norėjo. Kuriam laikui, nes daugiausiai po dviejų savaičių jos dėmesys ir susižavėjimas pasisukdavo kita linkme. Aš tiesiog pavargdavau nuo tokio gyvenimo tempo: šio neįprasto aktyvumo laikotarpiais, ji miegodavo vos kelias valandas per parą ir jausdavosi žvali ir energinga, kupina jėgų savo grandiozinių planų bei pomėgių įgyvendinimui.

Pabandėme apie tai pasikalbėti. Į mano pastabas, kad yra pernelyg nepastovi, ji atsakydavo, kad gyvenimas yra trumpas ir reikia iš jo viską paimti. Nuoseklumo, daugiau nuoseklumo, reikalavau aš. Nesu prieš jokią aistrą, kad ir degtukų dėžučių rinkimui, tačiau negali visko griebtis vienu metu, it kokiame tarybinių laikų multifilme. Pabrėžiau, kad man negaila pinigų, išleistų jos hobiams, tačiau norėčiau ją matyti labiau įsigilinusią į kokią nors sritį. Nenorėjau jos įžeisti ir pasakyti jai, kad ji labai paviršutiniška. Nes bijojau, kad neatsitiktų tai, kas jau buvo atsitikę – depresijos periodas, užgriuvęs ją tuo metu, kai ruošėmės važiuoti į Prahą. Jos sumanymas, be abejo. Romantika, nebrangi kelionė, reikia prasiblaškyti, ir taip toliau. Tačiau po karšto rūpinimosi, derinimo ir turistinių vadovų vartymo, mes taip ir neišvažiavome. Ji užsisklendė namuose, su niekuo nebendravo, daug verkė. Nieko nenorėjo matyti, man bent taip sakė. Ieškojau tokio ūmaus pasikeitimo priežasčių savo elgesyje. Lyg ir nieko nepagailėjau – nei pinigų, nei laiko, nei jausmų. Įtarti ėjimu “į šoną” manęs negalėjo, esu romus kaip ėriukas.

Po savaitės, kai maniau, kad tarp mūsų viskas baigta, ir ėmiau domėtis viena mergina, ji vėl paskambino į duris. Siurprizas, atseit.Tekilos butelis, nauja šukuosena. Mečiau į šalį knygas ir džiaugiausi jos kompanija it kaimiečiai Saboniu. Kalbėjome apie ateitį, jos naujus planus, ir… naujas aistras jodinėjimui. Jojimo kelnės, kurias ji iškart ir pademonstravo, kainavo 900 litų (ačiū Dievui, ne mano). Nesunku numanyti, kad kelias savaites daugiausiai laiko praleidome Riešės žirgyne, besvarstydami garsiausių pasaulio žirgų bei žokėjų perspektyvas ar rungtis.

Nepasakyčiau, kad man tai nepatiko. Jos susižavėjimai, nors ir trumpalaikiai, tiko ir man. Tačiau erzino, kad ji ūmiai viską mesdavo, dar labiau pykino, netgi sakyčiau, baugino jos staigūs nuotaikų pasikeitimai. Per antrąjį jos depresijos periodą, trukusį jau dvi savaites, jau nebekreipiau į tai dėmesio. Koks skirtumas, skambinsiu aš jai ar ne, vis tiek priežasties nepasakys. Ir nepralošiau. Po dviejų savaičių ji stovėjo ant mano kambario slenksčio – visa švytinti ir nusiteikusi įsidarbinti avialinijose stiuardese. Ką man beliko pasakyti?

Aš įtariau, kad tai liga. “Šiza”, sakysite jūs. Ne visai tikslu. Ji nėra kvaila mergina. Ji yra imli ir supratinga. Jei ko imasi, įsigilina beregint. Nieko nedaro kvailo ar nenatūralaus. Nereikia jos skatinti ar guosti. Tereikia leistis nešamam pasroviui, tikėtis, kad depresijos periodai bus trumpesni, o džiugesio ir entuziazmo – ilgesni. Aš ją myliu, o tai yra svarbiausia. Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie depresiją. Beveik visus išvardytuosius požymius Astos elgesyje, emocijose, savijautoje, kai jai užeidavo “liūdnasis periodas”. Būtent dėl šių liūdnųjų periodų aš labiausiai nerimavau ir pakalbėjau su Asta, kad jai reikėtų kreiptis į psichiatrą, kuris paskirtų gydymą. Iš pradžių ji nė į kalbas nesileido, netgi pyktelėjo, tačiau vieną vakarą pasisakė, kad buvo nuėjusi į psichikos sveikatos centrą. “Man ne tik depresija, man bipolinis sutrikimas”, papasakojo, kad gydytis reikia ne tik depresijos metu. Nespėjus paklausti, padavė man žurnalą, kuriame buvo straipsnis apie šią ligą. Nustebau, kai paskaičiau apie “pakylėtuosius laikotarpius”, straipsnyje įvardytus, kaip manijos priepuoliai ir supratau, kad dėl įvairių nepastovių pomėgių, keisto mano merginos elgesio kalta liga.

 

Skaitytojas