Širdy palaiminti sprendimai

Gydytojai dermatologei, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorei, Inovatyvios dermatologijos klinikos vadovei Matildai Bylaitei – Bučinskienei gyvenimas niekada negailėjo iššūkių, o ji pati nesibaimino kardinalių ir didelės atsakomybės reikalaujančių pokyčių.

Medicina – gana konservatyvi profesija, pagrįsta daugelio amžių patirtimi, ribojama oficialiai patvirtintų gydymo schemų ir standartų. „Nuo pat vaikystės žinojau, kad būsiu gydytoja. Tik specializacija šiek tiek keitėsi: maniau tapsianti chirurge, kaip gydytoja, vaikystėje man dariusi nedidelę operaciją, bet paskui pasirinkau dermatologiją, – sako gydytoja. – Galvoju, kad medicina – tai pašaukimas. Mano giminės moterys buvo labai šviesios ir turėjo polinkį gydyti, tik jos medikėmis netapo. Aš pati gana anksti pradėjau skaityti rimtas knygas ir supratau, kad svarbiausi dalykai labai priklauso nuo paties žmogaus. Kai kurių dalykų pakeisti neįmanoma: genetikos, šeimos ir aplinkos, kurioje užaugai, tačiau net ir tuos dalykus kiekvienas žmogus gali sąmoningai koreguoti ir vertinti savaip. Mes su sese privalėjome neleisti veltui laiko: mokytis ir užsiimti naudinga veikla: sportuoti, šokti, skaityti. Augome laimingos ir laisvos, galėjome viską išbandyti. Ką tik sugalvodavome, mama leisdavo, nors kai kada po to tekdavo gydytis nubrozdinimus.“

Svarbiausia – išgyventi šiandien

Visos užklasinės veiklos tęsėsi ir studijų metais. Kai daugelis medicinos studentų tik mokydavosi, neskirdami ryto nuo vakaro, Matildai laiko užtekdavo viskam: ir mokslams, ir šokiams, nes pasak jos, kuo daugiau turi užsiėmimų, tuo daugiau suspėji. „Aš iš tų žmonių, kuriems nutinka viskas, kas tik įmanoma, bet man viskas įdomu, todėl sakau, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei ko nepadarei. Tai aiškiai žinojau nuo dvidešimties metų. Jau tada suvokiau gyvenimo laikinumą, ir man svarbiausia, kad sulaukus garbaus amžiaus nebūtų gaila, kad daug ko nepatyriau, nepadariau, nepamačiau, – sako M. Bylaitė – Bučinskienė. Viskas mums gali nutikti, gyvenimas nuolat pateikia siurprizus ir netikėtumus, bet svarbiausiai – kaip jautiesi viduje. Dažnai susidūrus su sunkumais žmonės stipriai išgyvena savo vidines dramas, neretai ir užstringa tame, iš naujo narpliodami gyvenimo sunkumus, gailėdami savęs, įsipindami į juos ilgam, tarsi į voratinklį. Pastebėjote, kiek žmonių gyvena „automatiškai“, nesusimastydami, tarsi miegodami… Kai užgriūva sunkumai, aš visada sakau: svarbiausia – išgyventi šiandien, o rytoj jau bus tikrai lengviau. Gal nuo dvidešimties metų suvokiau, kad labai daug kas priklauso nuo manęs pačios, nuo mano gebėjimo susitelkti, įsigilinti, atlikti iki galo. Ką gali gyvenime svarbaus nuveikti, jeigu nepastebi smulkmenų ir nieko iki galo nesugebi: draugauti, dirbti, mylėti, būti ištikimas, padaryti tai, ką šiandien sugebi geriausiai?“

Žmogus negali būti tobulas ir neprivalo savęs teisti dėl netobulumo. Jaunai mokslininkei, gydytojai iš pašaukimo, kuriai iš šalies žiūrint, visada ir viskas ėjosi tarsi per sviestą, doktorantūros metu Vokietijoje nesisekė daugybę kartų kartojami eksperimentai…  Natūrali reakcija – nusivylimas, savigrauža… „Tai ką, Matilda, sunku būti netobulai?“ – išmintingo vyresnio mokslininko, laboratorijos vadovo klausimas išmušė iš pusiausvyros, nuo tos dienos pradėjau kitaip mąstyti, nustojau bijoti būti netobula, suklysti. Ilgainiui suvokiau, kad būtina atsikratyti amžinos medikų baimės būti neįvertintu, negerbiamu, nemylimu. Liko klausimas: kaip gyventi, kad nesigailėtum? „Daryti viską iki galo, ką šiandien moki geriausiai, tuomet nebijosi savo sąžinės priekaištų, kad galėjai padaryti geriau. Rytoj gal jau žinosiu daugiau, mokėsiu daugiau ir sugebėsiu padaryti geriau, o šiandien svarbu daryti tai, ką galiu, kad neliktų nė krislelio abejonės ir nejausčiau sąžinės priekaištų,“ – tokia brandi pozicija padėjo ir tebepadeda išgyventi sunkumus ir nepabūgti iššūkių.

Profesinių pasiekimų įvertinimas – pacientų gijimas

Žvelgiant iš šalies, prof. Matildai Bylaitei – Bučinskienei ne tik niekada nieko netrūko, ji nesiskundė, jai sekėsi. Tarptautiniu mastu pripažinta dermatologijos mokslininkė, Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė, pacientų vertinama gydytoja, dešimtmetį – vos 32-ejų sulaukusiai jai buvo pasiūlytos Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovės pareigos. “Norėjau Lietuvos dermatologijos pokyčių ir sutikau, suvokdama, kokią atsakomybę prisiimu. Turėjau viziją ir centro veiklos planą maždaug dešimčiai metų. Buvo sunku, ypač iš pradžių, nes teko vadovauti moteriškam kolektyvui su daugybe įsisenėjusių nuostatų ir nevisiškai man priimtinų bendravimo tradicijų. Tačiau vertinau ir mylėjau centro darbuotojus, dėjau visas pastangas, kad požiūris į specialybę, darbo atmosfera pamažu keistųsi. Niekada nemėgau paskalų, pataikavimo ar apsimetinėjimo, man svarbiausia buvo pagarba, draugiškumas, augimas kartu. Netrukus galėjau džiaugtis pakitusiu kolektyvo darbiniu klimatu, atsirado daugiau kolegiškumo ir nuoširdumo, – pasakoja prof. M. Bylaitė – Bučinskienė. – Niekada nedirbau dėl garbės ar pinigų, nesiekiau postų, tiesiog dariau, ką galiu geriausia. Esu įsitikinusi, kad svarbiausias profesinių pasiekimų vertinimas – tai pacientų gijimas, jų pagarba ir studentų pripažinimas.“

Tačiau eilinį kartą tenka pripažinti, kad Lietuva – paradoksų kraštas. Taip mąstantys žmonės, deja, Lietuvoje nėra vertybė. Ilgainiui situacija keitėsi, centro vadovei buvo siūlomos naujos karjeros galimybės. Tiesą sakant, gana keistai.  „Man tai nebuvo priimtina, džiaugiuosi, kad visada vadovavausi tik savo vidiniu balsu ir pakankamai gerai mąstančia galva.  Aš niekada nesistengiau niekam pataikauti, veidmainiškai įtikti, ir visada suvokiau grėsmę, kas gali nutikti neapgalvotai nusileidžiant spaudimui ir priimant tau netinkamą sprendimą, kuris iš esmės gali pakeisti, gal net ir sužlugdyti tavo gyvenimą,“ – prisimena profesorė. Lieka tik stebėtis, kad Lietuvoje moksliniai laipsniai, aukščiausio lygio profesinė kompetencija, vadybinė patirtis neretai nublanksta prieš įsisiūbavusias neaiškias asmenines ambicijas, kad nesaugomi žmonės, turintys didžiulį kūrybinį potencialą ir galintys daug nuveikti valstybės labui. Gal čia ir slypi vienas iš atsakymų į egzistencinius šalies ir tautos klausimus…

„Klausdama savęs, kas toliau, supratau, kad nei administracinis darbas, nei karjera, nei politika manęs nedomina. Pernai balandžio mėnesį, su vyro Tomo pritarimu, nusprendžiau steigti savo kliniką. Savo konsultacinę įmonę buvau įsteigusi seniau, pacientų, kurie norėdavo privačių konsultacijų, turėjau nemažai, taigi, šis sprendimas buvo drąsus, tačiau teisingas ir laiku padarytas. Vienas iš palaimintų širdyje, nes per metus dar daugiau supratau, kokiose iliuzijose mes visi gyvename, kaip reikia nebijoti pokyčių, ir kaip tai gali tave užauginti. Net patys nesuvokėme, kaip greitai tai pavyko įgyvendinti. Per porą mėnesių jau turėjome Inovatyvios dermatologijos centrą,“ – sako gydytoja, įsitikinusi, kad tinkamiausias gyvenimo kelias yra tas, kuriuo veda širdis.

Ištrauka iš žurnalistės Valentinos Jakimavičienės straipsnio žurnale gydytojams „Medekspresas“. (Foto: Liudas Masys)