Moterys, kurios po transplantacijos ryžosi tapti motinomis

Kiekvieno žmogaus gimimas prilygsta stebuklui. Dvigubas stebuklas, kai vaikelio susilaukia moteris, kurios gyvenimą pratęsė persodintas donoro organas. Šįkart – pasakojimas apie tris moteris, savo pavyzdžiu įrodžiusias: gyvenimas po transplantacijos nesibaigia! Ir po jos galima patirti ne tik moterišką, bet ir motinišką laimę – kurti šeimą, auginti sveikus vaikus. Yra moterų, kurios po inksto transplantacijos susilaukė dviejų ir trijų vaikučių. Argi tai – ne stebuklas?  Šiame straipsnyje – kelios istorijos moterų, gimdžiusių po inksto ir kepenų transplantacijos.

 

Trys istorijos su laiminga pabaiga

Po inksto persodinimo vaikučių yra susilaukusios jau keliolika moterų. O štai po kepenų transplantacijos yra kol kas vienintelė pagimdžiusi moteris. Ji kartu su vyru augina du sūnus, kurių vienas gimė jau po mamai atliktos kepenų transplantacijos. Tai buvo skirtingi nėštumai. Tačiau moteris džiaugiasi, kad viskas baigėsi sėkmingai.

Apie ligą, suardžiusią kepenis, moteris sužinojo, kai buvo atliktas virusologinis hepatito tyrimas. Manoma, jog šiuo virusu užsikrėsta, kai kūdikystėje buvo perpilta infekuota kraujo plazma. Žinia apie ligą ir jos gydymo būdą – transplantaciją – moterį išgąsdino. Žinoma, didžiausias buvo artimųjų palaikymas, tai ir padėjo viską ištverti. Lauktis vaikelio po tokios operacijos – buvo nemažas iššūkis, ir gydytojų tarpe buvo abejojančiųjų nėštumo sėkme. Todėl moteriai reikėjo parodyti tvirtumo – kad ji yra apsisprendusi gimdyti. Moteris džiaugiasi, kad vaikai sveiki – tai ir yra didžiausia dovana. Šiuo metu visa šeima ruošiasi artėjančioms šventėms.

39 metų alytiškė Laima Kuckailienė aštuonerius metus gyvena su persodintu donoro inkstu, su vyru Richardu augina ketverių metų sūnelį Nojų Richardą, kurio susilaukė po inksto transplantacijos. Šie vyrai – Laimos turtas, džiaugsmas ir paguoda: „Sūnaus gimimą vadinu didžiausiu savo gyvenimo stebuklu. Mano gyvenimo istorija ir kitus žmones įkvepia: vaikų galima susilaukti ir po transplantacijos, ir sunkiai sergant“.

Pasakodama savo gyvenimo istoriją, Laima prisipažįsta: „Žiauriai nuskambės, bet aš nežinau, kaip jaučiasi visiškai sveikas žmogus. Galbūt todėl man lengviau ištverti tai, ką turiu ištverti“. Tačiau jei ne vyro Richardo, su kuriuo drauge nuo 2001 metų, nuolatinė pagalba ir globa, Laima neįsivaizduoja, kaip reikėtų gyventi.

 

Laima norėtų padrąsinti kitas moteris – savo likimo drauges: „Cukrinis diabetas mane kankina tris dešimtmečius, tačiau nei ši liga, nei persodintas inkstas nesutrukdė man tapti mama“.

Varėniškei Nijolei Asakavičienei – taip pat 39 metai. Sūnaus Eriko, kuriam vasarį sukaks aštuoneri metai, ši moteris taip pat susilaukė po inksto transplantacijos. Kai po transplantacijos buvo praėjęs dešimtmetis, Nijolė ištekėjo ir iškart pastojo. Ar tarėsi su gydytojais dėl to, ar gali gimdyti? „Ne! Net tokia mintis nekilo. Kai supratau, kad laukiuosi, nuėjau pas savo ginekologę ir pasakiau, kad esu nėščia“, – pasakoja Nijolė.

Sūnus po Cezario pjūvio operacijos gimė dviem savaitėmis anksčiau – taip nusprendė gydytojai. Vaikutis gimė 2,700 kilogramų svorio ir 53 cm ūgio.

Ji prisipažįsta kartais pasvarstanti,  kad jei nebūtų buvę jai skirto inksto donoro – kitoks būtų buvęs ir jos gyvenimas. „Todėl aš labai dėkinga visiems: ir savojo donoro artimiesiems, ir gydytojams. Džiaugiuosi ir dėl to, kad medicina taip sparčiai vystosi, tobulėja, eina į priekį“.

 

Gydytoja: „Nėščiosios – tarsi po padidinamuoju stiklu“

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėja profesorė Gražina Drąsutienė puikiai prisimena savo gydytojos praktikoje pirmąją moterį, kuri po inksto transplantacijos laukėsi kūdikio: „Nors tai buvo jau seniai, puikiai prisimenu, koks iššūkis buvo visiems gydytojams. Ir šiandien tokios nėščiosios yra tarsi po padidinamuoju stiklu. Visoms po transplantacijos besilaukiančioms moterims reikia žinoti, kad toks nėštumas yra didelės rizikos.

Moters ir kūdikio sveikata – būsimos mamos ir didelės gydytojų komandos darbas: gydytojo akušerio ginekologo, po transplantacijos prižiūrinčio gydytojo, gydytojo neonatologo. Visi jie kartu įvertina sveikatos būklę ir sprendžia apie gimdymo laiką ir būdą. Moteris turi klausyti ir vykdyti visas gydytojų rekomendacijas. Dažniausiai tokios moterys gimdo atliekant Cezario pjūvio operaciją, nors yra buvę, kad vaikai gimė ir natūraliais takais. Po inksto transplantacijos jau yra gimdžiusių ir du, ir tris kartus. Vieną gimdyvę turėjome ir po kepenų transplantacijos. Jau aplanko mintis – kada sulauksime nėščiosios po širdies transplantacijos.

Medicina žengia į priekį, visko galime sulaukti. Žinoma, moteris visada yra supažindinama su ypač didele rizika motinai ir vaisiui. Tačiau, matyt, motinystės jausmas yra stipresnis už viską“.

 

 

 

Šaltinis: Nacionalinis transplantacijos biuras

Palikite komentarą