Onkologiniais ligoniais rūpinasi ir savanoriai

Jau pusę metų VUL Santariškių klinikose lankosi savanoriai ir teikia emocinę ir praktinę pagalbą onkologiniams ligoniams. Prieš prasidedant pirmajai tokio pobūdžio savanorystės programai Lietuvoje, onkologijos srityje nereguliariai savanoriavo vos 10 žmonių. Šiandien onkohematologinių pacientų bendrijos „Kraujas“ ir asocijuoto partnerio VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro įgyvendinama programa „Draugų kalendorius” vienija beveik 90 specialiai apmokytų savanorių.

Gydytoja hematologė Rita Čekauskienė prisimena, kaip pati būdama rezidente stengėsi padėti sunkia liga sergantiems žmonėms. „Ne kartą ėjau pirkti dantų šepetėlio, pastos, vienam ligoniui kas rytą atnešdavau „Sprite“ gėrimo, o kitą po procedūrų palydėdavau iki automobilio. Kiek daug jų likdavo nepalydėti…“

Anot jos, nepaisant to, jog savanoriai pacientus ligoninėje lanko dar tik nuo vasaros, į gydymo įstaigos veiklą jie įsiliejo palaipsniui ir sklandžiai.

„Pradžioje ateidavo keli, matyt, drąsiausieji, vėliau prisijungė kiti. Savanoriai turi darbų planą ir pasiskirsto savanoriavimo valandas, tad niekad nejautėme, jog jie kelia rūpesčių, priešingai, pajutome, jog tampa komandos dalimi ir atlieka tuos darbus, kurių iki šiol niekas nenudirbdavo.

Kartą stebėjau, kaip mielai vienas hematologijos skyriaus gydytojas moko savanorius jų pirmąją savanoriavimo dieną nusiplauti rankas prieš einant pas ligonius, kurie gauna intensyvią chemoterapiją ir yra labai imlūs infekcijoms. Supratau, kad bus gerai, nes mačiau abipusį norą bendradarbiauti. O dabar matome, jog viskas pasiteisino. Visi dirba savo darbus, papildydami vieni kitus ir bendradarbiaudami.“

„Ligoninėje besilankantys „Draugų kalendoriaus“ savanoriai puikiai atitinka savo vardą. Tai labai motyvuoti, entuziastingi, nuoširdūs, draugiški, labai veiklūs žmonės. Ligoninė ir mūsų pacientai jų neišgąsdino, o medicinos personalui tapo lengviau dirbti, kadangi dabar yra žmonės, į kuriuos, reikalui esant, galima kreiptis pagalbos. Pastebėjau, jog ir pacientai priprato prie savanorių ir patys kreipiasi į juos, jei reikia pagalbos – raginti tikrai nebereikia“, – antrina ir kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyriaus gydytoja hematologė Renata Jucaitienė.

 

Savanoriai ligoninėje – reikalingi

Anot VUL Santariškių klinikų slaugytojų, savanorių dėka jos jaučiasi ramesnės ir gali koncentruotis į savo pagrindinį darbą.

„Slaugytojos savanorius labai giria ir džiaugiasi, jog komandoje atsirado papildomų rankų. Visi darbai ir pacientų pageidavimai užrašomi į knygą, o atėję savanoriai juos pasiskirsto. Labai džiugina, jog atėję padaryti konkretaus darbo, tarkim nukirpti pacientui plaukų, jie tuo pačiu užpliko arbatos, nueina į parduotuvę ar vaistinę. Sveikam žmogui galbūt tai atrodo menkniekiai, paprasti dalykai, o onkologiniams pacientams tai itin reikšminga pagalba. Savanoriai tikrai labai reikalingi“, – teigė kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyriaus vyr. slaugytoja Ona Jakonienė.

„Kartais pagalvoju, kad savanoriai yra tarsi maži nematomi žmogeliukai, pildantys norus ir atnešantys šviesos bei vilties. Jie ne visagaliai, bet labai svarbūs. Jaučiuosi gerai, žinodama, jog mano pacientei kasas nukirpo savanorė – ramiai, atidžiai, rūpestingai, be skubos. Po to apie tai dar ir pasikalbėjo, kad jos palatos kaimynei, kuri tuo metu nieko labiau nei koldūnai nenorėjo, buvo kam jų išvirti. O vakar, paskelbus, jog vienas pacientas beprotiškai pasiilgo mandarinų, jų atsirado ne be priežasties. Dabar man tikrai ramiau, nes pacientui paklausus, ar negalėtų kas nors jo palydėti namo, aš turiu atsakymą“, – sakė R. Čekauskienė.

Gydytoja hematologė teigia pastebėjusi, jog pacientus galimybė kreiptis pagalbos į savanorius nuteikia pozityviai: „Jau galime patvirtinti, jog savanoriai pacientus prisijaukino. Nors jų požiūris nuo pat pradžių buvo teigiamas, kuo toliau, tuo drąsiau jie prašo pagalbos, nebijo prašyti net tų dalykų, kurie gali pasirodyti keisti, bet kurių sergantieji labai pasiilgo ir kurie suteikia džiaugsmo sunkiu momentu. Gera žinoti, jog kažkas pas pacientus ateis vakare ar savaitgalį, o ir per gražiausias metų šventes jie nebus vieniši.“

 

Teikia daugiau prasmės gyvenime

„Draugų kalendoriaus“ savanorė Kristina prisimena, jog savanoriavimo pradžioje buvo nedrąsu, lydėjo baimė, kaip priims ligoniai, kaip seksis užmegzti pokalbį su jais. Iš pradžių moteris eidavo atlikti konkrečių darbų, nes tai suteikdavo saugumo.

„Patį pirmą kartą pacientės nebuvo nusiteikusios bendrauti, tačiau stengiausi dėl to nenusiminti. Kitus kartus jaučiausi drąsiau, žinodama, kokia tvarka, kam gali reikėti mano pagalbos. Vėliau pradėjau lankyti ligonius su kita savanore ir tai taip pat teikė saugumo, palaikymo viena kitai jausmą. Kadangi ėjau gana reguliariai, tai gana natūraliai įsiliejau į ligoninės veiklą. Padėjo ir tai, jog skyriaus personalas priėmė geranoriškai, dabar gana dažnai pasako kokį gerą žodį“, – patirtimi dalijasi Kristina.

Anot savanorės, pokalbis su pacientais užsimegzdavo savaime, jeigu jie patys to norėdavo: „Turbūt žmonės tiesiog norėdavo klausytojos. Dažnas pacientas sakydavo, kad nenori varginti savo artimųjų, todėl prašydavo dažnai nevažiuoti arba išvis slepia nuo draugų savo diagnozę, tačiau su manimi mielai paplepėdavo. Dalis pasakodavo apie savo gyvenimą, vaikus, tai, kuo jie didžiuojasi. Dalis kalbėjo apie ligą, svarstė, kokios gali būti priežastys.“

Ne tik pacientai dėl šios savanorystės programos gauna tai, ko jiems trūksta – pokalbį, išklausymą ar reikalingą praktinę pagalbą. Ir patys savanoriai praturtėja išskirtine patirtimi.

„Savanoriaudama supratau, kad vien laikas, praleistas su kitu žmogumi, gali jam daug padėti. Išmokau vertinti savo pagalbą, tai skatina tęsti savanorystę toliau, nes tai, ką darau, yra reikalinga. Vertinti padeda tiek savanorystės koordinatoriai, primenantys, kad mūsų pagalba yra reikalinga, tiek patys pacientai, padėkodami už pagalbą. Iš pacientų sužinojau įvairios gyvenimiškos išminties ar net praktinių dalykų. Dalyvaudama „Draugų kalendoriuje“ jaučiu daugiau prasmės gyvenime. Kad ir kokie rūpesčiai kamuotų dieną, atėjusi į ligoninę, tarsi persijungiu į „savanorystės režimą“ ir apie savo rūpesčius porai valandų pamirštu“, – džiaugiasi Kristina.

 

 

 

Pranešimas spaudai