Podagra – svarbu, kad ji netaptų lėtine

Podagra – tai purinų apykaitos sutrikimų sukeliama lėtinė liga, kuriai būdingas šlapimo rūgšties kiekio padidėjimas. Anksčiau buvo manyta, jog podagra – tai gerai gyvenančių žmonių susirgimas, nes jo išsivystymui nemažai įtakos turi maistas. Podagra yra linkę sirgti žmonės, mėgstantys valgyti daug sotaus maisto (ypač mėsos), nesaikingai vartojantys alkoholinius gėrimus bei turintys genetinę ligos predispoziciją.

Podagros vystymosi eiga

Ligai prasidedant žmogus nieko nejaučia, nors susirgimas pamažu progresuoja ir šlapimo rūgšties kristalai ima kauptis sąnariuose. Dažniausiai liga nustatoma ūmiai pasireiškus pirmajam podagros priepuoliui, kai kuris nors sąnarys staiga sutinsta, parausta, tampa labai skausmingas, pacientą vargina karščiavimas. Svarbu nepamiršti, jog gausus riebaus maisto ir alkoholio vartojimas, arba priešingai – badavimas – gali provokuoti podagros priepuolį. Taip pat ir stresą organizmui keliančios situacijos, tokios kaip nušalimas, trauma ar chirurginė operacija gali paskatinti jo išsivystymą.

Paprastai pirmiausiai pažeidžiamas didžiojo pėdos piršto metatarsofalanginis sąnarys, o ligai progresuojant pažeidimas apima ir kitus sąnarius. Pirmieji podagros priepuoliai trunka kelias dienas, tačiau jei liga negydoma, jie darosi vis dažnesni, o tarpai tarp priepuolių trumpėja. Po keleto metų vystosi lėtinis sąnarių uždegimas, pasireiškiantis vieno ar kelių sąnarių skausmais, deformacijomis bei funkcijos sutrikimais.

 

Podagra – tai ne vien sąnarių skausmas

 

Dėl didelės šlapimo rūgšties kristalų koncentracijos dažnai atsiranda inkstų, širdies, kraujagyslių bei kitų organų veiklos sutrikimų. Dažnas yra ir odos pažeidimas, kai dėl uratų kristalų sankaupų poodyje atsiranda podagriniai mazgai (tofusai). Jei toks mazgas prakiūra, iš jo išteka į kreidą panaši medžiaga.

 

Neretai sergančiuosius podagra vargina ir nutukimas, kai KMI viršija 30. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad sergant šia liga staigus bandymas numesti svorio badaujant gali stipriai padidinti šlapimo rūgšties kiekį ir kartais net išprovokuoti ūmų podagros priepuolį. Visgi svorio mažinimas yra nepaprastai reikšmingas podagros gydymo komponentas, tačiau jis turi būti vykdomas pamažu, konsultuojant specialistui.

 

Svarbu diagnozuoti laiku ir neleisti podagrai tapti lėtine

Sergant podagra, kraujyje būna padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija, todėl pirmiausia atliekamas biocheminis kraujo tyrimas ir nustatoma tiksli šios medžiagos koncentracija paciento kraujyje. Svarbu įsidėmėti, kad priepuoklio metu šlapimo rūgšties koncentracija gali būti normali, todėl kraujo tyrimas yra atliekamas tarp priepuolių.

Dar vienas svarbus podagros diagnostinis tyriams – tai sąnario sinovinio skysčio mikroskopija. Sergant podagra sinovinis skystis būna panašus į tirštą kreidos pavidalo masę, o mikroskopuojant jame aptinkamos uždegiminės ląstelės bei natrio uratų kristalai. Esant lėtinei podagrinei artropatijai skystis gali būti ir neuždegiminis, skaidrus.

Įtariant podagrą atliekamos ir pažeistų sąnarių rentgeno nuotraukos. Ankstyvose ligos stadijose sąnarių ir kaulų pažeidimų dažniausiai nebūna, matomas tik minkštųjų audinių paburkimas. Vėlesnėse stadijose rentgeno nuotraukose matoma kaulinė destrukcija, osteoartrozės požymiai.

 

Dieta – vienas svarbiausių gydymo komponentų

Jau nuo seno yra žinoma, kad dieta yra nepaprastai svarbus podagros gydymo būdas. Sergantiesiems būtina vengti tų maisto produktų, kurių vartojimas didina šlapimo rūgšties kiekį organizme. Sergant podagra reikėtų atsisakyti įvairių riebių padažų, riebios mėsos ir vidaus organų (kepenų, inkstų), sultinių bei kai kurių žuvų (sardinių, ančiuvių) vartojimo. Liesos mėsos ir žuvies galima valgyti kiekvieną dieną, bet labai saikingai – iš viso ne daugiau 100 g. Taip pat nerekomenduojama valgyti ankštinių daržovių (pupelių, žirnių), reikėtų vengti saldumynų ir alkoholio (ypač alaus).

Gydant ūmų podagros priepuolį svarbiausias tikslas yra sumažinti sąnario uždegimą ir skausmą. Pirmiausia skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (indometacinas, diklofenakas ar kt.). Retais atvejais, esant sunkiai priepuolio eigai gali prireikti gydymo gliukokortikoidais (prednizolonu).

Praėjus ūmiam priepuoliui skiriami šlapimo rūgšties kiekį mažinantys vaistai – alopurinolis, febuksostatas ar benzbromaronas. Neretai šiuos medikamentus tenka vartoti ištisus mėnesius stebint kraujo šlapimo rūgšties koncentraciją. Taip pat svarbu koreguoti svorį, mažinti padidėjusį kraujo spaudimą, gydyti esamus inkstų funkcijos sutrikimus.