Pristatytos transplantacijos problemos ir perspektyvos

Lietuvoje esantis donorinių organų stygius, neplakančios širdies donorų ruošimas, privaloma transplantacijos paslaugas teikiančių įstaigų akreditacija, donorystės koordinatoriaus pareigybės įsteigimas donorinėse ligoninėse, saugumo reikalavimus atitinkančių aikštelių įrengimas donorinius organus gabenantiems sraigtasparniams tūpti ir kilti. Tai – tik dalis aktualių ir skubiai spręstinų problemų, susijusių su donorystės ir transplantacijos procesu mūsų šalyje.

 

Donorinių organų stygius

2014 metų lapkričio 13-ąją Sveikatos apsaugos ministerijoje (toliau – SAM) vyko ministerijos kolegijos posėdis, kuriame išsakyti su transplantacijomis susijusias problemas ir perspektyvas buvo pakviesta Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Biuras) direktorė Asta Kubilienė.

Donorinių organų nedaugėja – taip yra visoje Europoje, Lietuva taip pat nėra išskirtinis kraštas. Europos šalių gydytojai šią problemą sprendžia transplantacijai naudodami ribinių donorų (kai donorams nustatomos tam tikros vaistais valdomos infekcijos) organai, vyresnių donorų organai, vyksta organų mainai tarp šalių, įvedami nauji donorystės modeliai (neplakančios širdies donorai).

Donorystės ir transplantacijos procesą aktyvinti būtų galima įsteigus donorą prižiūrinčio koordinatoriaus arba koordinavimo komandos etatą. A. Kubilienė pabrėžė esminį ligoninės koordinatoriaus vaidmenį donorystės ir transplantacijos procese. Pasak jos, ligoninių lygiu skiriamų transplantacijos koordinatorių svarbą pabrėžė ir Europos Taryba, pripažinusi, kad transplantacijos koordinatorius arba koordinavimo komanda atlieka esminį vaidmenį siekiant pagerinti ne tik donorystės ir transplantacijos veiksmingumą, bet ir organų, kurie turi būti transplantuoti, kokybę ir saugą.

 

Nepavyksta įteisinti neplakančios širdies donorystės

Lietuvoje šiuo metu yra įteisintos dvi organų donorų rūšys – gyvoji donorystė ir donorystė po smegenų mirties. A. Kubilienė apgailestavo, kad iki šiol, deja, nepavyksta įteisinti dar vienos donorystės iš mirusių donorų rūšies – neplakančios širdies donorystės. Dar 2012 metais SAM įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – parengti teisės aktų projektus, kurie įteisintų neplakančios širdies donorų ruošimą. Darbo grupė baigė darbą ir 2013 metų pabaigoje parengtus projektus pateikė derinti SAM. Derinimas tebevyksta. Jei įstatyminę bazę pavyktų įteisinti, Lietuvoje būtų galima nedelsiant pradėti ruošti donorus, kuriems konstatuotas širdies sustojimas – šiam darbui yra pasirengę Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojai.

Aktualus klausimas, pasak A. Kubilienės, – per mažas finansavimas, donorinei ligoninei skiriamas už paruoštą donorą. Antai Lietuvos donorinei ligoninei už potencialaus donoro identifikavimą mokama 1515 Lt, arba 438 Eur, už efektyvaus donoro paruošimą – 2857 Lt, arba 827,44 Eur.

Tuo tarpu užsienio šalyse šis apmokėjimas – gerokai didesnis. Pavyzdžiui, Kroatijoje už efektyvaus donoro paruošimą gydymo įstaigai pervedama 7000 Eur, Rumunijoje už potencialaus donoro identifikavimą – 3000 Eur.

 

Siūloma įteisinti privalomą akreditaciją

Biuro direktorės A. Kubilienės teigimu, siekiant, kad transplantacijos paslaugos būtų teikiamos kokybiškiau ir jų būtų atliekama daugiau, būtina peržiūrėti sveikatos priežiūros įstaigų akreditavimo teisinį reglamentavimą, įteisinti privalomą transplantacijos paslaugas teikiančių įstaigų akreditaciją ir nustatyti kiekybinius ir kokybinius akreditavimo reikalavimus.

Tai reiškia, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti transplantacijos paslaugų teikimo licenciją, per numatytą terminą privalėtų gauti akreditavimo pažymėjimą transplantacijos paslaugoms teikti, priešingu atveju būtų nutraukiama transplantacijos paslaugų teikimo licencija. Tik įteisinus privalomą akreditaciją, A. Kubilienės teigimu, gerėtų transplantacijas atliekančių specialistų kvalifikacija ir patirtis.

Gabenant donorinius organus, Biuras nuo 2001 metų vasaros bendradarbiauja su Krašto apsaugos ministerija, o nuo 2011 metų pavasario – su Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šių institucijų sraigtasparniai donorinius organus gabena oro keliu.

Tačiau iki šiol nė prie vienos Lietuvoje esančios ligoninės, į kurią ar iš kurios tenka atskraidinti ar išskraidinti donorinius organus, nėra įrengta sraigtasparnių kilimo bei tūpimo aikštelė. Sraigtasparnių pilotų teigimu, tai – didžiausia problema ir sunkumas, su kuriuo jiems tenka susidurti dalyvaujant donorystės procese. Tūpdant sraigtasparnius tam nepritaikytose vietose, prarandamas brangus laikas, be to, gali būti sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams.

Pasak Biuro direktorės A. Kubilienės, siekiant, kad donorystės ir transplantacijos procesas būtų sklandus, būtina užtikrinti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registro veiklą. Tačiau registro administravimo ir palaikymo darbams kasmet reikia apie 50 tūkst. litų.

Be to, dėl kilusios teisinės kolizijos šiuo metu kol kas neįmanomas ryšys su Juridiniu ir Adresų registrais. Mat Informacinių išteklių valdymo įstatymas numato galimybę duomenis teikti neatlygintinai, tačiau Registrų centras Juridinio ir Adresų registrų duomenis Biurui galės teikti tada, kai bus numatytas susidariusių išlaidų dėl neatlygintino duomenų teikimo kompensavimo iš valstybės biudžeto mechanizmas.

 

 

Šaltinis: BNS

Komentarų nėra