Psichologinis amžius: kaip pasiruošti išėjimui į pensiją ir „neapsigyventi“ poliklinikoje?

Neatitikimas tarp chronologinio žmogaus amžiaus ir jo savijautos bei elgesio, psichologijoje apibūdinamas sąvoka „psichologinis amžius“. Akivaizdu, kad psichologinis amžius parodo ne tai, kaip jaunai žmogus atrodo, o kiek jaunas jis jaučiasi. Taipogi šios sąvokos nereikėtų painioti su psichologiniu infantilizmu – galima pasenti taip ir nesubrendus, tokio žmogaus kūnas ir galimybės ima neatitikti jo norų, ir šis žmogus tikrai nėra patenkintas gyvenimu.

 

„Kiek man liko aktyvaus gyvenimo metų?“

Vyresniame amžiuje daugelis žmonių jau yra praradę sugebėjimą norėti, svajoti, džiaugtis, tačiau yra įpratę dirbti ir nebemoka tiesiog atsipalaiduoti. (shutterstock.com nuotr.)

Vyresniame amžiuje daugelis žmonių jau yra praradę sugebėjimą norėti, svajoti, džiaugtis, tačiau yra įpratę dirbti ir nebemoka tiesiog atsipalaiduoti. (shutterstock.com nuotr.)

Senatvė – klastingas reiškinys, jis ateina mums to nejaučiant, būtent todėl reikia laiku pastebėti, jog sensti ir susigriebti. Žmogus sensta netolygiai. Didžiausias pavojus susenti iškyla trejuose gyvenimo laikotarpiuose: senėjimo laikotarpio pradžioje, tarp 40-ties ir 55-ių; išėjus į pensiją; na ir žinoma ypač sunku išlikti vidujai jaunu taip vadinamoje „senojoje senatvėje“, virš 80. Tyrimai rodo, kad 40- ties metų žmonės jaučiasi nelaimingesni nei 62-jų. Kodėl šis laikotarpis yra krizinis? Daug ką paaiškina G.K. Lichtenbergo citata: „niekas žmogaus nesendina taip greit, kaip mintis, kad jis jau sensta“. Iki tam tikro laiko apie savo amžių žmogus galvoja „kiek man metų?“, tačiau kažkuriuo metu atskaitos taškas pasikeičia. Jis ima mąstyti: „Kiek man liko aktyvaus gyvenimo metų?“.

Pirmieji gąsdinantys senatvės požymiai – raukšlės, žili plaukai, sveikatos problemos, jaunesni ima elgtis su jumis kaip su vyresniu etc. Tačiau vidurio amžiaus krizės metu atsiranda ir kur kas gilesnės problemos. Vaikai tuo metu jau būna paaugę, tėvai jiems tampa mažiau reikalingi, kai kurie iš jų jau palieka tėvų namus. Motinos išgyvena sunkų „tuščio lizdo“ sindromą, jaučiasi netekusios svarbaus savęs įprasminimo būdo, turi ieškoti naujų prasmių. Vidurio amžiaus krizės metu stebimas antras skyrybų pikas – paaugus vaikams, nutolę sutuoktiniai nebejaučia prasmės ilgiau būti kartu ir ieško gyvenime dar vieno šanso.

 

„Apsigyventi“ poliklinikoje

Kitas, dar pavojingesnis laikotarpis – išėjimas į pensiją. Šis išbandymas daugeliui yra kur kas sunkesnis ir dėl to, kad požiūris į seną žmogų mūsų visuomenėje vis tik yra gana neigiamas. Su kokiais iššūkiais susiduria į pensiją išėjęs žmogus? Visų pirma, jam sunku susikurti kryptingą užimtumą, kad jo veikla bent kiek panašėtų į tai, ką jis darė iki pensijos. Buvimą namuose galima sulyginti su laukimu oro uoste – žmogus galėtų ilsėtis ir būti patenkintas, tačiau daugelis šioje situacijoje jaučia, kad juos slegia bergždžios mintys ir vargina smulkmenų blaškomas dėmesys. Išėjęs į pensiją žmogus staiga tampa gan vienišas – jis „nebeturi“ bendradarbių ir darbe sutinkamų žmonių, o pasilieka su keliais giminaičiais ir kaimynais.

Gerais santykiais su suaugusiais vaikais gali pasidžiaugti toli gražu ne visi tėvai. Suaugę vaikai dažnai jau nebepakenčia reguliavimo ir jeigu tėvai nepajėgia keisti bendravimo stiliaus į pagarbų ir lygiavertį, artumo džiaugsmas prarandamas. Vaikai ima vengti tėvų arba bendrauti su jais vedini pareigos, o ne artumo. Įsileisti į širdį naujus žmones, susirasti draugų pensijoje irgi kur kas sunkiau nei jaunam. Ir kokią gi išeitį tokioje situacijoje randa pensininkas? Ogi „apsigyventi“ poliklinikoje. Čia jis vėl turi prasmingą užsiėmimą – vaikšto pas gydytojus, atlieka tyrimus, procedūras, bendrauja su medicinos personalu ir kitais pacientais, o gydytojai turi atlaikyti pensininkų srauto spaudimą.

 

Kodėl gi pensininkas toks piktas?

Kitas labai svarbus psichologinio senatvės požymis – visa apimantis pyktis. Išėjęs į pensiją žmogus praranda profesijos teikiamą statusą, jo vertė visuomenėje tampa menka, o geriausias būdas pakelti savivertę – sumenkinti ir kritikuoti kitą. Antroji priežastis – visą gyvenimą triūsęs pensininkas įgauna teisę tikėtis atpildo iš aplinkinių, valstybės, vaikų. Tačiau mūsų šalyje kol kas atpildo sulaukti nėra labai tikėtina, ir senas žmogus visam likusiam gyvenimą įgauna svarią priežastį jaustis piktu ir įskaudintu.

Dar viena svarbi pykčio priežastis – pavydas jauniems. Puiku, kad visuomenė juda į priekį ir jauni žmonės gyvena lengviau, įdomiau ir laimingiau. Tačiau ne kiekvienas senas žmogus gali tuo pasidžiaugti, daugeliui širdyje prabyla neteisybės jausmas ir norisi, kad jaunimas irgi patirtų tuos vargus, kuriuos kadaise patyrė jie. Na ir paskutinė, pavojingiausia pykčio ar net agresijos priežastis – bejėgiškumas, sukeliantis paranoją. Tarkime: eidama tamsiu skersgatviu sena baiminga moteriškė žino, jog tikrai neapsigintų nuo plėšiko. Todėl ir šviesiame skersgatvyje ji ima stebėti, kas iš praeivių potencialiai galėtų ją užpulti, o geriausia gynyba- pirmiau užpulti pačiai. Su bejėgiškumo jausmu susiję daugelis senatvinių paranojos epizodų, kurių vieni pasireiškia niūriu įtarinėjimu ir skundais, o kiti – net kliedesiais ir psichozėmis.

 

Būtina iš anksto pasiruošti išėjimui į pensiją

Išėjus į pensiją labai svarbu surasti mėgstamą veiklą arba atrasti naują ir nebijoti iššūkių! (scanpix.com nuotr.)

Išėjus į pensiją labai svarbu surasti mėgstamą veiklą arba atrasti naują ir nebijoti iššūkių! (scanpix.com nuotr.)

Tad ką daryti, kad išliktume psichologiškai jaunais ir, kaip padėti seniems žmonėms sumažinti psichologinio senėjimo apraiškas? Senelių namuose buvo atliktas eksperimentas: vienai grupei gyventojų buvo suteikta daugiau atsakomybės ir sprendimų priėmimo – jie galėjo patys planuoti laiką, kviesti svečius, rengti socialinius renginius, perstatinėti baldus, sodinti augalus. Kitai grupei gyventojų buvo užtikrinta, kad gydytojai, medicinos seserys, slaugės, socialiniai darbuotojai juos labai brangina, rūpinasi ir bemat ateis į pagalbą, jei tik ko reikės. Po kurio laiko buvo įvertinti eksperimento rezultatai. Pasirodo, pirmosios grupės seneliai tapo kur kas laimingesni. Net pusė iš jų pareiškė, kad yra patenkinti gyvenimu, tuo tarpu antrojoje grupėje tokių buvo tik 28 procentai. Dar įdomesnis buvo gydytojų įvertinimas: net 70 procentų antrosios grupės žmonių jų stebėjimais tapo pasyvesni, silpnesni ir dažniau kreipėsi su įvairiausiais skundais.

Psichologinė pagalba veiksmingiausia nuo senėjimo periodo pradžios ir kur kas mažiau veiksminga,  įvykus stabiliems psichologiniams pokyčiams. Nors mūsų visuomenėje tai nepriimta, svarbu suprasti ir aiškinti, kad negatyvūs jausmai, kurie jaučiami ryšium su senėjimu yra normalūs, svarbu apie juos kalbėti ir skatinti juos išreikšti. Būtina ir iš anksto pasiruošti išėjimui į pensiją.

Tyrinėdami sėkmingai senstančius žmones psichologai nustatė eilę faktorių. Visų pirma visi šie žmonės turi glaudžius, bet autonominius ryšius su vaikais ir giminėmis. Antra, jie pasižymi aukštu socialiniu aktyvumu, (tyrimais nustatyta, kad socialiai aktyvūs žmonės gyvena kur kas ilgiau). Svarbus uždavinys senatvėje – aktyviai permąstyti gyvenimo patirtį, ieškoti praėjusiame gyvenime gilesnių, egzistencinių prasmių, atsisukti į dvasingumą. Daugelis senų žmonių sakosi senatvėje atradę gilesnį ryšį su gamta ir gyvūnais. Kuo pasižymi didingi senoliai, į kuriuos ir šiais laikais gali atsiremti ir remiasi aplinkiniai? Visų pirma – aukštu emociniu intelektu ir didele emocine branda: humoro jausmu, gera nuotaika, sugebėjimu išklausyti. Jeigu ruošimės psichologinės senatvės grėsmėms dar būdami jauni, ir stengsimės kuo ilgiau išlikti fiziškai, intelektualiai ir emociškai bei dvasiškai jaunatviškais, senatvė nebebus tokia gąsdinanti, galbūt, net atvirkščiai.

 

 

Genovaitė Petronienė, „Medekspresas“

Palikite komentarą