Šeimos iš Kauno istorija: metų neturinčiam sūnui persodintos mamos kepenys

Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, apsisprendusių po konstatuotos smegenų mirties tapti organų ir audinių donorais. Tačiau organų donoru galima tapti ne tiktai po mirties – įteisinta ir gyvoji organų donorystė, kai operacijos laukiančiam žmogui persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų.

Šiemet Lietuvoje iš gyvo donoro atlikta 10 inksto transplantacijų, pernai per visus metus – 7 tokios transplantacijos. Lapkričio pradžioje transplantacijos iš viso laukė 457 recipientai. Inksto transplantacijos – 192 žmonės, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 12, širdies persodinimo operacijos – 33, plaučių persodinimo operacijos – 4, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos – 5, kepenų persodinimo operacijos – 64, ragenos transplantacijos – 147 recipientai.

 

Dramatiški išgyvenimai 

Vitalija Gruodienė su sūnumi Taduku. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vitalija Gruodienė su sūnumi Taduku. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Sakoma, kad kilnu paaukoti artimojo organus po jo mirties, tačiau dar kilnesnis  poelgis – dovanoti organą artimam žmogui, kai esi gyvas. Šis pasakojimas – apie  pasiaukojamą mamos Vitalijos meilę sergančiam sūneliui Tadui.

Aštuonerių metų Taduką auginanti kaunietė Vitalija Gruodienė pagaliau jau gali  džiaugtis vienintelio savo sūnaus pasiekimais mokykloje, išgyventi dėl vaikiškų jo  nesėkmių, pabarti dėl išdaigų – kaip ir visos laimingos judrių pradinukų mamos.  Nes pirmieji berniuko gyvenimo metai buvo laikas, kai vaikas balansavo ties  gyvybės ir mirties riba, todėl džiaugtis jo kūdikyste Vitalijai nebuvo galimybių.

Tadukas, lauktas ir planuotas vaikas, gimė 2006 metų gegužės 12-ąją. Kaip ir visi  naujagimiai, susirgo naujagimių gelta. Tačiau, skirtingai nei visiems mažyliams,  ji ir po mėnesio nepraėjo. Atlikę tyrimus, gydytojai nustatė, kad Tadukas gimė be  išorinių kepenų latakų, o kepenų fermentai leistiną normą viršija net šešis kartus.  Tai reiškė tik vieną šiurpinančią išeitį: kad vaikas išgyventų, jam būtina atlikti  kepenų transplantaciją.

Kai Vitalija išgirdo gydytojų sprendimą, kad sūneliui reikės persodinti donoro  kepenis, jam buvo vos pusantro mėnesio. Dar po mėnesio Vilniaus universiteto  ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje jam buvo atlikta laikinai sveikatą  turėjusi palaikyti operacija – suformuotas latakėlis tulžiai nubėgti. Gydytojai  vylėsi, kad per šią operaciją suformuotas latakėlis padės vaiko kapenims nors  laikinai funkcionuoti, ir jis galės sustiprėti, sulaukti bent metų ar dvejų, o jau tada  būtų atliekama transplantacijos operacija.

Tačiau realybė buvo žiauresnė: latakėlis tulžiai nutekėti ne ką tepadėjo. Mažylio  kūne ir toliau kaupėsi skysčiai, kurie spaudė širdelę, vaikutis duso, mėlynavo, tino.  Bėgo nerimo kupini mėnesiai, o Tadukas nė nemėgino sėstis. „Jis galėjo tik gulėti  ir mirksėti. Net verkti jam buvo sunku. Sirgdamas Tadukas buvo taip sulysęs, kad  nuo kaulėtų jo kojyčių krito kojinytės, o drabužėlių jis visai neišaugdavo, –  slogiais prisiminimais dalijasi Vitalija. – Auginau sūnų, bet taip ir nežinau, ką reiškia, pavyzdžiui, saulei šviečiant vežimėliu vežioti jį lauke. Mano rūpesčiai, o vėliau – ir džiaugsmai buvo kiti“.

 

Mama apsisprendė greitai

Kadangi mažylio sveikata vis blogėjo, buvo nutarta operacijos nebeatidėlioti. Deja, Lietuvoje vaikams iki 12 metų kepenų persodinimo operacijos neatliekamos. Tačiau yra galimybė tokią operaciją atlikti užsienyje. Mirusio donoro kepenų tektų laukti ilgai, kažin, ar Tadukas būtų jų sulaukęs, todėl Vitalija iškart apsisprendė: jei tik mediciniškai tiks, dalį savo kepenų sūneliui dovanos ji pati.

Laimei, tyrimai patvirtino, kad dalį mamos kepenų galima persodinti Tadukui, tačiau iki operacijos Vitalijai dar teko įveikti daug biurokratinių kliūčių, sutvarkyti aibę reikalų…

Vitalija pasakoja per tą amžinybei prilygusį laiką iki operacijos patyrusi ir įvairių nuoskaudų. Pavyzdžiui, kartą gydytojų net buvo išvadinta savanaude mama. Už ką? „Už tai, kad iš paskutiniųjų kovojau už tiesiog akyse gęstančio savo vaiko gyvybę ir neleidau, kaip man buvo patariama, jam numirti“, – protu nesuvokiamą kaltinimą iki šiol prisimena ji. Arba kartą dūstantį, mėlynuojantį mažylį atvežusi į reanimacijos skyrių, Vitalija buvo išbarta: „Jūs paranojikė!“ „Bet vis vien teko sutikti daugiau gerų medikų, kuriems esu labai dėkinga“, – akmens užantyje nenešioja moteris.

Išanalizavus įvairias galimybes, buvo nutarta, kad Tadukui mamos kepenų persodinimo operacija bus atlikta Lenkijoje. Mūsų šalies Valstybinė ligonių kasa, pasak Vitalijos, įsipareigojo apmokėti Taduko operacijos išlaidas ir padengti transportavimo išlaidas, jei jis į užsienį būtų gabenamas traukiniu. Bet tada, vos devynių mėnesių sulaukusio, Taduko sveikatos būklė buvo tokia sunki, kad apie jokią kelionę traukiniu Vitalija nė negalvojo. „Aš jį net pabijojau tokį kelią vežti nuosava mašina. Pasisamdžiau reanimobilį, kuris ir nuvežė mus į Lenkiją“, – pasakoja Vitalija.

 

Pooperacinėje palatoje  – žingsniai į priekį

Ji prisimena tuomet, prieš operaciją, išgyvenusi tokį stresą ir nerimą dėl sūnaus sveikatos ir gyvybės, kad nė akimirką nesusimąstė: kas bus, jei operacija nepavyks? kas bus, jei jos pačios sveikata sušlubuos? „Ruošdamasi kelionei į Lenkiją, aš prikroviau maišus Tadukui reikalingų daiktų, o sau nepasiėmiau visiškai nieko – nei chalato, nei šlepečių, nei kitų daiktų, kurių prireikia ilgą laiką gulint ligoninėje. Tiesiog apie save tuomet visai negalvojau. Vienintelė mintis buvo – išgelbėti vaiką“, – pasakoja Vitalija, kuriai tada buvo 25 metai.

Reanimobiliu Lenkiją mama su sūnumi pasiekė vasario viduryje. Nors visi sveikatos tyrimai, patvirtinantys, kad mamos kepenys gali būti persodinamos sūnui, buvo atlikti Lietuvoje, Lenkijoje juos ir vėl teko pakartoti – to reikalavo tos šalies medikai. Prieš operaciją mama buvo paguldyta vienoje ligoninėje, Tadukas – kitoje. Operacija buvo atlikta kovo 1-ąją. Tadien sraigtasparniu dalis Vitalijos kepenų buvo nugabenta į ligoninę, kurioje operacijai jau buvo paruoštas Tadukas. Jis buvo operuojamas maždaug 18 valandų, Vitalija – apie 9 valandas.

Po operacijos Tadukas, mamos džiaugsmui ir gydytojų nuostabai, atsigavo stebėtinai greitai. „Operavę gydytojai sakė, kad Tadukas kurį laiką bus vangus, apatiškas, tačiau jis sekiojo mane akutėmis, siekė žaisliuko“, – pasakoja Vitalija. Pirmas po operacijos ištartas Taduko žodis buvo „mamam“ – išalkęs vaikas šitaip paprašė valgyti. Tai Vitalijai prilygo tikram stebuklui.

„Kai po operacijos mus perkėlė į palatą, prasidėjo ėjimas į priekį“, – pagaliau gyvenime atsiradusią prošvaistę po kankinamai sunkių ir įtemptų laukimo ir nežinios mėnesių prisimena Vitalija.

Pradėjęs valgyti, Tadukas ėmė sparčiai vystytis, pradėjo šypsotis, greitai atsistojo, ėmė vaikščioti, jam augo svoris, pagerėjo kraujo rodikliai. „O kai Tadukas pradėjo bėgioti, tai nulaikyti jo nebuvo įmanoma. Atrodė, kad vaikas nori išsibėgioti už laiką, kurį teko praleisti gulint lovytėje“, – pasakoja Vitalija.

Kiek džiaugsmo Vitalijai buvo, kai užmovusi sūneliui kojinytes pamatė, kad jos pagaliau nebesmunka nuo kojyčių! Ir rūbelius berniukas ėmė sparčiai išaugti – iki operacijos to nebuvo. Kol iki balandžio pabaigos gulėjo Lenkijos ligoninėje, Tadukas, mamos laimei, išaugo kone visus atvežtus drabužėlius. „Štai tokie buvo mano džiaugsmai“, – prisiminimais, kurių turbūt nesureikšmina sveikus vaikus auginančios mamos, dalijasi Vitalija.

 

Antroji sūnaus gimimo diena

O kur Taduko tėtis? Skaudi likimo ironija, bet jis pasielgė taip, kaip, deja, kai kurie Lietuvos tėčiai, kurių šeimoje gimsta nesveiki vaikučiai – praėjus kuriam laikui po sūnaus gimimo, jis taip pat paliko šeimą. Todėl visi su Taduku susiję rūpesčiai užgulė mamos pečius.

Nors po operacijos praėjo jau daugiau kaip septyneri metai, Tadukas kas mėnesį turi atvykti pas gydytojus apžiūrai. Kad organizmas neatmestų transplantuoto organo, jis visą gyvenimą turės gerti imunitetą slopinančius vaistus.

Ar pats Tadukas žino, kad mama gyvybę jam dovanojo ne vieną, o du kartus? „Jis viską žino. Žino, kad nuo gimimo sunkiai sirgo ir kad vienintelė galimybė išgyventi buvo – persodinti dalį mano kepenų. Žino, kad be operacijos būtų miręs“, – vaistininke dirbanti Vitalija sako neturinti paslapčių nuo sūnaus apie jo sveikatą. Pagaliau tai rūpi ir pačiam berniukui – jis viską išsiklausinėja, domisi.

Tadukas net pabrėžia esąs „kitoks, negu visi“. „Jis žino, kad turi labai saugotis, nes jam pavojinga nukristi, pavojinga susitrenkti pilvą. Anksčiau būdavo, kad vos užsigavus prasidėdavo baisus vidinis kraujavimas. Laimei, dabar taip nebėra, bet kas gali užtikrinti, kad ir vėl nebus?“ – nerimauja Vitalija.

Laimei, jųdviejų gyvenime netrūksta ir džiaugsmo, laimingų akimirkų. Antraklasis Tadukas mamą džiugina, mokykloje gaudamas tik pačius aukščiausius įvertinimus. O kasmet Vitalija su Taduku būtinai pamini kovo 1-ąją – dieną, kai buvo atlikta lemtingoji operacija. „Tai lyg mūsų abiejų bendras antrasis gimtadienis, – juokiasi laiminga mama. – Pasveikiname tądien vienas kitą, o Tadukas ir žaislų gauna – koks gi gimtadienis be dovanų, tiesa?“

 

 

 

Šaltinis: Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM

Palikite komentarą