Specialistai: beveik penktadalis pacientų į ligonines guldomi be reikalo

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai rodo, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaiko gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti (hospitalizuoti) be būtino reikalo. Jei efektyviau dirbtų ambulatorinė grandis, jei išaiškėtų kitos šį faktą lemiančios priežastys, nebūtinų hospitalizacijų pavyktų išvengti. Taip mano Higienos instituto Sveikatos informacijos centro direktorius Romualdas Gurevičius, Panevėžio teritorinės ligonių kasos metinėje konferencijoje skaitęs pranešimą apie išvengiamas hospitalizacijas, jų esmę, mastą ir netolygumus Lietuvoje.

Konferencijos metu pranešimą skaito Higienos instituto Sveikatos informacijos centro direktorius Romualdas Gurevičius. (Panevėžio TLK nuotr.)

Konferencijos metu pranešimą skaito Higienos instituto Sveikatos informacijos centro direktorius Romualdas Gurevičius. (Panevėžio TLK nuotr.)

 

Išvengiamos hospitalizacijos – pacientų gulėjimas ligoninėse dėl ambulatorinei priežiūrai jautrių būklių – ligų, kurių galima išvengti prevencinėmis priemonėmis ar ankstyvu ambulatoriniu gydymu. Tai skiepais išvengiamos ligos (gripas, plaučių uždegimas ir pan.), lėtinės (astma, diabetas, padidėjęs kraujospūdis ir kt.) ar ūminės ligos (ausų, nosies ir gerklės infekcijos, burnos ar dantų ligos, skrandžio uždegimai ir kt.).

 

Ambulatorinės grandies (ne)kompetencija

HI SIC direktorius pastebi: tyrimas parodė, jog dažniausiai be reikalo į ligonines guldomi vyrai ir kaimo gyventojai, pagal amžių – ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pensininkai. Didžioji dalis išvengiamų hospitalizacijų – dėl diabeto komplikacijų, širdies nepakankamumo, gripo, plaučių uždegimo ir pan. Kadangi į stacionarą dažniausiai buvo atvykstama su siuntimais, darytina prielaida, kad išvengiamos hospitalizacijos didele dalimi priklauso nuo ambulatorinės grandies darbo. Išaiškinta, kad jos nesusijusios pagal teritoriją, įtakos joms neturi paciento amžius ar lytis. Vadinasi, įtakos joms gali turėti įvairūs kiti veiksniai.

Didžiausias išvengiamos hospitalizacijos rodiklis šalies mastu atliekant tyrimą buvo Utenos (49,4 atvejo 1000-iui gyventojų) ir Klaipėdos (45,5 atvejo) apskrityse. Utenos apskrityje didžiausi tokios hospitalizacijos dažnio netolygumai buvo Anykščių, Zarasų ir Visagino savivaldybėse. Pasak lektoriaus, tai rodo, kad problemų yra pačiose savivaldybėse.

R. Gurevičius teigia, kad pagerinus ambulatorinės sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą, Lietuvoje 2012 m. buvo galima išvengti daugiau kaip 110 tūkst. paguldymo į ligoninę atvejų. Mūsų šalies žmonės, anot HI atstovo, pagaliau turėtų suprasti, kad ligoninė – ne viešbutis, nes kitų Europos šalių gyventojai tą jau seniai suprato. Lietuvoje visuomenės sveikata labai atitolusi nuo medicinos, nuo sveikatos priežiūros paslaugų ir visiems bendromis pastangomis reikia kovoti už jų suartėjimą.

 

Paradoksali statistika

HI SIC vadovas įžvalgų pateikia remdamasis ir 2014 m. gruodį pasirodžiusio leidinio  „Health at a Glance: Europe 2014″ duomenimis. Jame nurodyta, kad trumpiausia vidutinė gyvenimo trukmė yra Lietuvoje, Latvijoje ir Bulgarijoje, didžiausias mirtingumas – Baltijos šalyse, Centrinėje ir Rytų Europoje, pagal mirtingumą nuo išeminės širdies ligos, taip pat išorinių priežasčių ir savižudybių Lietuva užima 1 vietą Europoje.

Paradoksas yra tas, kad mūsų šalies sveikatos priežiūros resursų rodikliai nelabai dera prie anksčiau minėtųjų: pagal gydytojų, tenkančių 1000-iui gyventojų, skaičių Lietuva pirmauja (4,4 gydytojo). Lovų skaičius Lietuvos ligoninėse – tarp didžiausių ES, ligoninėse gulėjusiųjų skaičius – taip pat. Slaugytojų skaičius, R. Gurevičiaus tvirtinimu, didėjo visose ES šalyse, bet ne Lietuvoje: slaugytojų ir gydytojų santykis Lietuvoje yra 1 : 1,7, kai tuo tarpu ES vidurkis – 1 : 2,3. Pavyzdžiui, Danijoje vienam gydytojui tenka net 4,4 slaugytojo, Suomijoje – 4,3. Keistai, anot HI SIC direktoriaus, atrodo, kai brangios medicininės įrangos Lietuvoje yra daug, bet ja tyrimų atliekama labai mažai, palyginti su kitomis šalimis.

Pagal pasaulinę praktiką pakartotinės hospitalizacijos lygis – ligoninės veiklos rodiklis, kurį galima sumažinti tiksliai įvertinant paciento būklę, atliekant infekcijų prevenciją, užtikrinant chirurginių intervencijų kokybę ir optimalią trukmę, stebint pacientą po išrašymo. Išvengti nereikalingos hospitalizacijos taip pat padeda įstaigų partnerystė su  šeimos gydytojais ir vietinėmis ligoninėmis, rekomendacijų (paskyrimų, atmintinių) pacientui parengimas prieš išrašymą.

 

 

Šaltinis: Panevėžio teritorinė ligonių kasa

Palikite komentarą