Vienas didžiausių insulto rizikos veiksnių: kaip gydyti prieširdžių virpėjimą?

Prieširdžių virpėjimas – tai priepuolinis arba nuolatinis širdies ritmo sutrikimas, kuriam būdinga labai dažna ir chaotiška elektrinė prieširdžių veikla. Prieširdžių virpėjimas yra susijęs su daugeliu kitų kardiovaskulinių ligų – širdies nepakankamumu, koronarine širdies liga, vožtuvų patologija, cukriniu diabetu bei hipertenzija. Šio ritmo sutrikimo priežastimi dažniausiai būna įvairios kilmės širdies struktūrinis pažeidimas dėl hipertenzijos, persirgto miokardo infarkto, įgimtų širdies defektų, patologinių vožtuvų, buvusių širdies operacijų.

 

Pagrindinis prieširdžių virpėjimo diagnostikos metodas yra elektrokardiogramos užrašymas. Joje aiškiai matoma būdinga chaotiška prieširdžių veikla ir nereguliarus širdies susitraukimų ritmas. (gstatic.com nuotr.)

Pagrindinis prieširdžių virpėjimo diagnostikos metodas yra elektrokardiogramos užrašymas. Joje aiškiai matoma būdinga chaotiška prieširdžių veikla ir nereguliarus širdies susitraukimų ritmas. (gstatic.com nuotr.)

Liga pasireiškia dažno širdies plakimo pojūčiu

Kai kurie sergantieji prieširdžių virpėjimu nejaučia jokių simptomų ir apie savo būklę sužino atsitiktinai, profilaktinio sveikatos patikrinimo metu užrašius elektrokardiogramą. Neretai prieširdžių virpėjimas pasireiškia dažno, neritmiško širdies plakimo pojūčiu. Sergantieji taip pat gali jausti bendrą silpnumą, galvos svaigimo epizodus, dusulį, sumažėja jų tolerancija fiziniam krūviui. Sunkesniais atvejais gali ištikti krūtinės anginos priepuolis ar sinkopė dėl sutrikusios širdies veiklos prasto kraujo pritekėjimo į galvos smegenis.

Prieširdžių virpėjimo ligos eiga gali būti įvairi ir individualiai pasireikšti kiekvienam pacientui. Paroksizmonio prieširdžių virpėjimo metu periodiškai pasikartoja sutrikusio ritmo epizodai, neretai trunkantys kelias paras, o normalus ritmas atsistato savaime. Esant persistentinei prieširdžių virpėjimo formai normalus sinusinis ritmas savaime neatsistato. Ritmo atnaujinimas tuomet įmanomas tik gydant medikamentine ar elektrine kardioversija. Permanentiniu vadinamas toks prieširdžių virpėjimas, kai net ir taikant minėtus gydymo metodus normalaus ritmo atkurti nepavyksta – tokiu atveju privaloma skirti ilgalaikį gydymą antikoaguliantais.

 

Gydoma siekiant išvengti insulto

Pagrindinė prieširdžių virpėjimo komplikacija, kurios siekiama išvengti antitrombotiniu gydymu, yra išeminis galvos smegenų insultas. Jį gali sukelti smegenų embolizacija trombais, susidariusiais prieširdžiuose dėl chaotiškos jų veiklos ir sutrikusio kraujo tekėjimo. Trombai iš prieširdžių gali nukeliauti ne tik į smegenis, tačiau ir į žarnyno kraujagysles, sukeldami mezenterinių kraujagyslių išemiją. Negydomas prieširdžių virpėjimas gali pažeisti ir pačią širdį bei sukelti širdies nepakankamumą – būklę, kai širdies nebegali išstumti pakankamai kraujo viso kūno poreikiams patenkinti.

 

Gydyti galima medikamentine arba elektrine kardioversija

Pirmą kartą ištikus prieširdžių virpėjimo epizodui, gydymas kardioversija turi būti taikomas nedelsiant, siekiant kuo greičiau atkurti normalų sinusinį širdies ritmą. Jei prieširdžių virpėjimas trunka mažiau nei 48 valandas, galime taikyti medikamentinę kardioversiją amiodaronu arba elektrinę kardioversiją. Jei virpėjimas trunka ilgiau nei 48 valandas, prieš tai būtina įsotinti antikoaguliantais bent 3 savaites iki kardioversijos ir tuo metu palaikyti krešėjimo rodiklius atitinkamose ribose (INR turi būti tarp 2-3).

Medikamentinė kardioversija yra efektyvus gydymo būdas maždaug pusei sergančiųjų, o jei prieširdžių virpėjimas užtruko ilgai, jos efektyvumas mažėja – tuomet efektyvesnė elektrinė kardioversija.

 

Ilgalaikiam prieširdžių virpėjimo gydymui skiriami antikoaguliantai

Prieširdžių virpėjimo gydymas antikoaguliantais skiriamas, jei pirmą kartą kilęs virpėjimo epizodas užtrunka daugiau nei 48 valandas (siekiant paruošti pacientą kardioversijai) arba jei gydymas kardioversija yra neefektyvus ir normalaus ritmo atkurti nepavyksta. Dažniausiai gydymui skiriami vitamino K antagonistas – varfarinas. Deja, šis gydymas yra susijęs su padidėjusia kraujavimų rizika, reikalauja nuolatinio kraujo krešumo rodiklių sekimo (reikia INR rodiklį palaikyti 2-3 ribose) ir dažnos vartojamo vaisto dozės korekcijos. Šiuo metu jau galimas gydymas ir naujaisiais antikoaguliantais – dabigatranu, rivaroksabanu, apiksabanu. Juos vartojant nereikalingas INR krešėjimo rodiklio monitoravimas, žymiai sumažėja kraujavimo rizika. Taip pat papildomai reikalinga ir ritmo kontrolė beta-adrenoblokartiais (atenololiu) ar kalcio kanalų blokatoriais (diltiazemu).

Palikite komentarą